Ar galėjo valdovas, negailestingasis Neronas, įsakęs nužudyti savo motiną ir žmoną, padegti ir savo turtą? Pražūtingo gaisro, 64 metais nusiaubusio Romą, priežastys iki galo nebuvo išaiškintos.

 

Dievų pyktis?

Didžiulis gaisras kilo naktį iš birželio 18-osios į 19-ąją ir siautėjo kelias paras. Kol ugnies šėlsmas aprimo, liepsnos sunaikino 40 000 nuomojamų namų kvartalų, Romos aukštuomenei priklausančias 132 vilas, dalį imperatoriaus rūmų ir daugybę šventyklų. Kai kilo gaisras, imperatoriaus Nerono Romoje nebuvo, tačiau jis tučtuojau atvyko į miestą ir ėmė rūpintis be pastogės likusių žmonių apgyvendinimu. Imperatorius įsakė paskirstyti maisto atsargas, kviečius pardavinėti žemomis kainomis. Miestiečiai, sukrėsti ištikusios nelaimės, atlikinėjo atgailos apeigas, kad sušvelnintų dievų pyktį.

 

Gaisrai siautėjo nuolat

Nuo antikos laikų tikslią garsiojo gaisro priežastį gaubia paslaptis. Buvo manoma, kad gaisras kilo atsitiktinai, dėl netinkamo miesto išplanavimo ir blogų konstrukcijų. Ant septynių kalvų išsidėstęs miestas neturėjo plėtros plano, didžioji sostinė buvo pavojingai perpildyta gyventojų. Romos Respublikos laikais klestėjo spekuliacija nekilnojamuoju turtu, žemės nuoma buvo labai didelė, taigi tai dar labiau aštrino gyventojų tankumo problemą.

Nenuostabu, kad gaisrai Romoje kildavo nuolat. Ugnis lengvai plisdavo tarp namų, kurių dauguma buvo kelių aukštų, stovėjo vienas prie kito, o juos skyrė tik siauros gatvės. Maistą gamindavo ant paprastų, kartais atvirų ugniakurų, medžio anglių. Daug namų šliejosi prie šventyklų, kurių stogai buvo paremti medinėmis sijomis. Visa tai didindavo gaisro riziką.

 

Neronas – padegėjas?

Įtarimus dėl gaisro kurstė prieštaringa imperatoriaus Nerono asmenybė. Jis buvo laikomas ekscentrišku tironu, todėl jo blogi darbai (tarp jų – motinos ir žmonos žmogžudystės) metė įtarimų šleifą. Mintis, kad Neronas pats galėjo sukelti gaisrą Romoje, tuo metu nedavė ramybės daugumai žmonių. Imperatoriaus aistra teatrui skatino kalbas, neva jis ieškojęs progos sukurti poemą apie Trojos sudeginimą.

Atsitiktinai ugnis sunaikino didelę dalį žemės, kuri Neronui buvo reikalinga jo aukso namų – didingų ir ekstravagantiškų rūmų – statybai. Imperatorius vengė klausimų apie savo galimą kaltę, ir visą atsakomybę užkrovė mieste gyvenančiai mažumai – krikščionims.

 

Įtariamieji

Apkaltinti krikščionis sukėlus gaisrą buvo paprasta. Šių skurdžiai gyvenančių žmonių buvo nedaug, be to, Romos piliečiai juos laikė svetimšaliais. Mieste sklandė šiurpių pasakojimų apie krikščionių slaptai atliekamas uždraustas religines apeigas. Gaisras suteikė Neronui puikią progą pradėti krikščionių persekiojimą, viliantis nuraminti įpykusius žmones ir palenkti juos į savo pusę. Daug krikščionių buvo suimti, nemažai jų tragiškai žuvo – arenoje sudraskyti laukinių žvėrių, vinimis prikalti prie kryžiaus arba padegti gyvi, kad kaip fakelai naktį nušviestų imperatoriaus sodus.

Vis dėlto kaltės klausimas liko neišspręstas. Neronas pražūtingame gaisre neteko beveik tiek pat, kiek ir miestiečiai, praradę visą savo turtą, t. y. jo rūmai buvo suniokoti, o iš imperatoriškosios galios simbolio – Didžiojo cirko – liko tik griuvėsiai. Po Nerono mirties, ypač 2-aisiais mūsų eros metais, vengdami gaisrų, imperatoriai daugiau dėmesio ėmė skirti miesto išplanavimui.

 

Įdomu

● Klaudijus Cezaris Augustas Germanikas Neronas gimė 37 metų gruodžio 15-ąją Ancijo miestelyje, Italijoje. Būsimasis imperatorius iš pradžių turėjo kitą vardą – Lucijus Domicijus Ahenobarbas. Jis buvo vienturtis konsulo Gnėjaus Domicijaus Ahenobarbo ir Kaligulos sesers Agripinos jaunesniosios sūnus.

● Neronas buvo penktasis ir paskutinis Julijaus–Klaudijaus dinastijos imperatorius, Romos imperiją valdęs 54–68 metais. Istorijos puslapiuose šis žmogus laikomas didžiausiu autoritarizmo atstovu, per vėlesnį savo valdymo laikotarpį negailestingai žudęs nepageidaujamus asmenis. Kartu jis – meno gabumais apdovanotas jaunas valdovas. Imperatorius buvo aistringas teatro renginių mėgėjas, pats scenoje pasirodydavo kaip dainininkas arba cirko arenoje – kaip vežėjas. Neronas, susižavėjęs savimeilę tenkinusia artistine veikla, 66 metais išvyko į Graikiją tikėdamasis, kad helenai įvertins jo talentą. Ir jis neklydo.

● Įsiplieskus Didžiajam Romos gaisrui, pasak vienos legendos, Neronas abejingai grojo lyra ant kalvos viršūnės, kol miestas sudegė. Kiti šaltiniai teigia, kad Neronas organizavo ugniagesių komandą ir savo rūmuose suteikė prieglobstį žmonėms.

● Prieš Neroną sukilo pretoriečiai (gvardija) ir senatas, todėl imperatorius buvo priverstas bėgti iš Romos. Neronas paskutines savo gyvenimo valandas praleido savo atleistinio viloje. Teigiama, kad būtent atleistinis pastūmėjo dvejojančio imperatoriaus ranką ir padėjo jam nusižudyti 68 metais. Vieno žiauriausių Romos imperatorių paskutiniai žodžiai buvo: „Koks artistas žūsta!“ arba, kaip rašoma kitame šaltinyje: „Koks didelis menininkas miršta su manim!“