Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena – liaudyje vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“. Tai apsivalymo, namų tvarkymo, galutinio pasiruošimo šv. Velykoms diena.

 

Šią ypatingą dieną viskas turi būti švaru ir kūnas, ir namai, ir siela. Religingi žmonės didžiojo ketvirtadienio rytą keliasi anksti rytą, prieš aušrą ir nusiprausia visą kūną duše arba vonioje. Senovėje nusimaudydavo upėse ar ežeruose ir nuprausdavo savo gyvulius. Kūno prausimas primena ritualinį Jėzaus Kristaus mokinių kojų apiplovimą prieš paskutiniąją vakarienę. Tikima, kad vanduo nuplauna ne tik kūną, bet ir nuodėmes bei visą blogį.

 

Kai kas šią dieną taip pat pasikerpa plaukus. Manoma, kad šią dieną kartu su plaukų galiukais bus panaikinti nužiūrėjimai, skausmai. Senovėje motinos pirmą kartą vaikams nukirpdavo plaukus, tikėdamos, kad tai apsaugos nuo nelaimių ir piktų žmonių.

 

Paskui žmonės eina į bažnyčią, kur išklauso mišias, atlieka išpažintį ir priima Komuniją. Prieš šv. Velykas reikia atsikratyti slegiančios nuodėmių naštos, pasiruošti priimti Jėzų Kristų tyra siela ir širdimi. Šią dieną išpažinties ir Komunijos eina net tie, kurie paprastai vengia atlikti religinių pareigų.

 

Šią dieną namuose reikia išvalyti visus kampus, išmesti nereikalingus daiktus. Iš pradžių nuvalyti lempas ir šventųjų paveikslus. Paskui išplauti langus, grindus, nuvalyti sienas ir lubas. Manoma, kad šią dieną galima rasti tuos daiktus, kurie buvo laikomi pamestais. Didįjį ketvirtadienį draudžiama skolinti ir skolintis jokių daiktų iš kaimynų. Taip pat nevalia skalbti ir kepti duoną. Senovėje buvo tikima, jei didįjį ketvirtadienį prieš saulėtekį iš kaimyno malkų židinį pasikursi, sukeisi vietom bičių avilių dangčius ir perbėgsi skersai kelio čigonui, tai visus metus lydės sėkmė.