Vis tvirčiau muzikiniu keliu žengianti Lina Rastokaitė įrašinėja pirmojo albumo kūrinius ir ruošiasi koncertiniam turui spalį. Aktorė pasakoja, kad muzika visuomet buvo šalia – gyvenimo kelias nuo jos tai nuvingiuodavo tolyn, tai vėl priartėdavo. „Įdomu tai, kad prie muzikos ir vėl sugrįžau per kuriozišką atsitiktinumą“, – intriguoja pašnekovė.

 
Lina Rastokaitė, Liusjeno Kulbio nuotrauka.

Lina Rastokaitė, Liusjeno Kulbio nuotrauka.

 

Lina, papasakokite daugiau, kodėl nusprendėte užsiimti muzika profesionaliai.

 

Dainuoju labai seniai. Lankiau muzikos mokyklą, kur mokiausi groti smuiku, vėliau dainavau vaikų chore, suaugusiųjų chore, bet vis mesdavau, nes atrasdavau kitas veiklas, pavyzdžiui, regbį. Su muzika man visą gyvenimą taip – tai suartėjame, tai vėl nutolstame. Tačiau, kad ir kaip gyvenimo kelias vingiuotų, sąlytis su muzika visuomet buvo, o dabar gyvenimo vingis taip ryškiai pasisuko muzikos link, kad nebuvo įmanoma išvengti.

 

Dalyvavau LRT projekte „Gražiausios poetų dainos“, kur atlikau kūrinį „Nuogas ruduo“. Viskas taip įprasta – pakvietė projekto rengėjai, pasiruošiau, atlikau ir ėjau prie kitų darbų. Gal po pusmečio projekto garso režisierius pasakė, kad mano kūrinys „Youtube“ platformoje turi pusę milijono peržiūrų. Nustebau, nes jokio kūrinio neturėjau (šypsosi). Pasirodo „Nuogas ruduo“ palietė klausytojų širdis, gavau labai daug gražių komentarų. Nesupratau, kaip taip gali būti – aš ramiai sau vaidinu teatre, o daina gyvena savo atskirą gyvenimą. Ir dar dainuojamoji poezija – žanras, kuris man niekada nebuvo artimas.

 

Kaip toliau viskas klostėsi?

 

Po šio kūrinio išpopuliarėjimo mane pradėjo kviesti į festivalius atlikti „Nuogo rudens“. Vėliau – pasirodyti su savo programa, kurios tuo metu net neturėjau (šypsosi). Nusprendžiau, kad metas tokią susikurti. Vis daugiau festivalių, koncertų, pasiūlymų dainuoti – taip traukinys pamažu įsibėgėjo. Netrukus iš prodiuserių sulaukiau pasiūlymo pradėti solinę karjerą. Kai manimi patikėjo muzikos profesionalai, neliko vietos abejonėms ar atidėliojimui, sakiau – pabandom. Taip per kuriozišką atsitiktinumą sugrįžau atgal prie muzikos. Pirmąsias savo dainas pristačiau visai neseniai, po truputį judu į priekį pirmojo albumo link ir su džiugiu jauduliu nekantrauju klausytojus sutikti muzikiniu ritualu virsiančiuose teatralizuotuose savo koncertuose.

 

Kuo skiriasi buvimas scenoje, kai vaidinate ir kai dainuojate?

 

Buvimas scenoje yra buvimas scenoje – visada jam atsakingai ruošiesi. Žinoma, patirtis skiriasi, nes teatre atlieki vaidmenį, o dainuodamas labiau būni savimi. Aišku, turi perteikti muzikos žanrą, stilių, mintį, bet bendravimas su publika būna gyvesnis, nes neturi kuo prisidengti, už ko pasislėpti, kaip už personažo teatro scenoje.

 

Ar jums būti dainininke yra tarsi dar vienas vaidmuo, tam tikra kaukė ar daug daugiau?

 

Manau, kad visi nuolat vaidiname tam tikrus socialinius vaidmenis: mamos, dukros, draugės, o kartais net paciento, kai bendraujame su gydytoju. Draugo vaidmuo netgi daugiasluoksnis: vienokie būname su naujais draugais ir visai kitokie, kai būdami 40-ies sutinkame vaikystės draugą: staiga pasikeičiame, tarsi nusilupa sluoksniai ir tampame tokiais, kokie buvome paauglystėje ar vaikystėje. Man dainuoti taip pat tam tikra prasme yra naujas vaidmuo, kitas amplua, bet ir ne visai, nes dainavime yra daug manęs pačios.

 

Daug naujų dalykų išmokstate pasukusi muzikos keliu? Lengvai viskas sekasi?

   

Asmeniškai susiduriu su naujais iššūkiais. Pavyzdžiui, filmuojuosi muzikiniuose klipuose. Nors emocijos ir darbo pobūdis panašus į darbą filmuose, tačiau aplinkybės kitokios. Pasukus muzikos keliu, man daug kas nauja, kai kur neatpažįstama, kai kur reikalauja naujų žinių ir įgūdžių, todėl reikia mokytis. Labai įdomu ir intriguoja.

 

Apie ką ir kam yra jūsų dainos?

 

Nesu vieno žanro atlikėja. Anksčiau klausytojai mane pažinojo kaip miuziklų atlikėją. Vėliau pasukau į dainuojamąją poeziją, kurią netikėtai pradėjau dainuoti sau pačiai. Su Jokūbu Bareikiu atliekame kino muziką, net tokius kūrinius, kurių niekada neįsivaizdavau galėsianti sudainuoti. Kai kuriuose projektuose teko dainuoti ir roką, pasirodo, visai galiu (šypsosi). Galiu ir V. Kernagio „Severiutės raudą“ atlikti, kuri dar visai kitoks reiškinys. Trumpai tariant, bandau save visuose žanruose.

 

Kaip sekasi aktorei mažiau kalbėti, o daugiau dainuoti scenoje? Nesinori daugiau pabendrauti su publika?

 

Priklauso nuo projekto. Pavyzdžiui, projektas „Muzika, pakeitusi Lietuvą“ kaip tik grįstas pasakojimu ir iliustruotas dainomis. Publikai norisi papasakoti kuo daugiau įdomios informacijos apie kompozitorių gyvenimą, pasidalinti intriguojančiais faktais, mažai kam žinomomis peripetijomis. O miuzikluose ar muzikiniuose spektakliuose tiesiog dainuoji ir lūpomis jau kalba personažas. Taigi, būna įvairiai.

 

Ar, jūsų nuomone, muzika būtinai turi nešti žinią?

 

Man atrodo, kad muzika turi nešti žinią, turėti prasmę. Tai svarbu, ir kuo daugiau bendrauju su muzikos profesionalais, tuo įdomiau stebėti, kaip jie net į melodijų sąskambį ir vos kelis žodžius geba sutalpinti prasmingą žinutę. Tiesa, daug priklauso nuo muzikos žanro ir projekto, kuriame ta muzika skamba. Pavyzdžiui, kokiame nors projekte džiazo muzika atliekama pasitekus rytietiškus instrumentus gali skambėti tik dėl grožio. O štai dainuojamoji poezija visada turi konkrečią žinią tekste. Repas, rokas, reivas – dar kitokia muzika ir kitokie tikslai. Bet kuriuo atveju, muzika turi jaudinti, tai pagrindas, juk muziką klausome atsižvelgdami į nuotaiką. Asmeniškai galiu klausyti ir klasikinį vokalą, ir repą, o kai noriu „išsitaškyti“, renkuosi roką – pusdienis tokios muzikos ir dingsta blogos emocijos.

 

Sugrįžkime prie socialinių kaukių. Ar kada būnate be kaukės, kas jus pažįsta tikriausią?

 

Mes iki galo patys savęs nepažįstame, aš ne išimtis (šypsosi). Daug kartų esu minėjusi, kad iki galo savęs nepažįstu. Būna, sakau „ne“ ir staiga „taip“. Kas čia dabar?! (juokiasi). Kiti mus pažįsta, mato tik tam tikras savybes, charakterio bruožus, bet ne daugiau. Žinoma, kartais visi būname be kaukių. Manau, svarbu nusimesti tas kaukes, primestas kitų ar pačių sau įsikalbėtas ir pabūti su savimi – tikru, tyru. Aišku, tai reikalauja drąsos.

 

Kaukes, kaip ir visi kiti, nešioju, bet tam tikrais momentais stengiuosi jas nusimesti ir pajusti tikrąją save, kiek įmanoma sąmoningiau.

 

Kaip geriausiai pailsite? Kas padeda surinkti save iš naujo, o gal neišsibarstote?

 

Tiesą sakant, vis dar neišmokau iki galo nubrėžti ribų, pasakyti „ne“. Esu smalsi, man daug ką rūpi išbandyti, todėl turiu pervargimo problemų. Geriausiai pailsiu judėdama – mėgstu bėgioti, vaikščioti. Jei Lietuvoje būtų kalnų, tikriausiai vis kopčiau į juos. Patinka ir vienai pabūti. Jaučiu, kad tos vienumos ir tylos man dažnai norisi, kad užpildyčiau vidinius rezervuarus, kurie neišvengiamai tuštėja daug bendraujant, dirbant su publika, derinant įvairius projektus. Kartais norisi pabūti vienai namuose, savo erdvėje, be jokios atsakomybės ir nieko neveikti, tiesiog pragulėti visą dieną įnikus į saldumynų bliūdą (juokiasi).

 

Ar intensyvi muzikinė veikla neatims iš žiūrovų jūsų, kaip aktorės?

 

Tiesą sakant, nežinau. Dabar ryškiai mažėja aktorinių projektų, nes paprasčiausiai nebelieka laiko. Anksčiau aiškiai apibrėžta buvo teatrinė veikla ir aplink ją dėliojosi koncertai, dabar atvirkščiai – reikia atsisakyti naujų teatro projektų, nes jau į priekį suplanuoti koncertai.

 

Kokie projektai jums įdomiausi? Gal buvo toks, kuris palietė labiausiai?

 

Visi brangūs, visi vienaip ar kitaip paliečia, todėl tikrai sunku išskirti vieną. Galbūt vėl paminėčiau projektą „Gražiausios poetų dainos“, kuris buvo lemtingas mano muzikinei karjerai?

 

Tikite, kad pats likimas taip lėmė, ar gyvenime labiau kliaunatės savo jėgomis?

 

Tikiu, kad kiekvienas veiksmas neišvengiamai sulaukia pasekmės. Jei pasirinkai vienaip – pasekmė bus vienokia, jei kitaip – kitokia. Tikiu aukštesnėmis jėgomis, absoliutu, bet žinau, kad ir patys stipriai lemiame savo gyvenimą. Manau, viską galime pakeisti ir daug ko pasiekti, nes savo gyvenimą kuriame ir tvarkome patys.

 

Ar turite gyvenimo šūkį, kuriuo stengiatės vadovautis?

 

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad mylėti vienam kitą ir padėti vienas kitam yra vienas svarbiausių dalykų Žemėje. Be šito nemanau prasmės.

 

 

Autorius Laima Samulė