1971 metų balandžio 8 dieną Londone įvyko pirmasis tarptautinis romų (čigonų) kongreso suvažiavimas. Jame dalyvavo atstovų iš 30 skirtingų šalių. Kongresas patvirtino nacionalinį romų himną ir vėliavą. Oficialiai viso pasaulio čigonai tapo viena tauta.

 

cigonai

Pasaulyje šiuo metu egzistuoja 6 romų atšakos: 3 – vakarų ir 3 – rytų. Vakarų atšakai priklauso romnišalai (romniai), manušai (sinti), gitanai (Iberijos romai). Rytų atšakai – domai, lomai ir multaniai (luli). Europoje bei visame pasaulyje yra ir daugiau mažesnių klajoklių žmonių etnografinių grupių. Tačiau mokslininkų grupė, tyrinėjanti skirtingų klajoklių genčių gyvenimo būdą, teigia, kad jie, kaip etninė grupė, susiformavo tik XV amžiuje, kai čigonai keliavo per Bizantiją į Europą.

 

Ilgą laiką buvo klystama, bandant nustatyti tikrąją romų protėvių žemę. Kai kurie manė, kad jie kilę iš Egipto. Įdomu tai, kad anglų kalboje žodžiai „egiptietis“ ir „čigonas“ turi bendrą šaknies skiemenį (palyginimui: „gypsy“ ir „Egyptian“), tai ir paskatino šios versijos atsiradimą. Toks aiškinimas patinka ir patiems klajokliams. Kartais jie net savo stovyklavietes pavadina mažuoju Egiptu, o save tituluoja kunigaikščiais ir baronais. Tikėdami gražia legenda jie jaučiasi vieningesni ir nepraradę tapatybės jausmo.

 

Vokiečių kultūros istorikas Heinrichas Moritzas Gottliebas Grellmanas (1756 – 1802) pirmasis iškėlė idėją, kad čigonai galbūt kilę iš Indijos. Šios teorijos šalininkai remiasi tuo, kad čigonų kalboje ir sanskrite yra labai daug panašumų. Kalbama, kad vyresnio amžiaus čigonai gali suprasti indų filmus be vertimo.

 

Šiandien mokslininkai mano, kad šiuolaikiniai čigonai yra Indijos kastos domų palikuonys. Tokį tikėjimą dar labiau sustiprina tai, kad tiek vieni, tiek kiti užsiima labai panašia veikla: kalvyste, šokiais ir dainavimu. Be to, jie augino, rūpinosi ir mokė gyvulius, ir jais prekiavo. Įdomu tai, kad žodis „žmogus“ į  čigonų kalbą verčiamas kaip „rom“, bet „r“ raidė tariama kaip gomurinis priebalsis ir skamba labiau kaip „d“, o ne kaip „r“. Indijoje domai priskiriami pačiai žemiausiai visuomenės kastai. Šių dienų Indijoje daugelis iš jų vis dar migruoja. Pagal kitą teoriją čigonai gali būti daugelio žemesniojo rango indų genčių palikuonys. Praėjo tiek daug laiko, kad dabar jau neįmanoma patikrinti, ar tos teorijos yra teisingos, ar klaidingos. Aišku yra tik viena, klajoklių gentys nesukuria jokios materialios kultūros. Jie išsibarstę po visą pasaulį ir su savimi turi mažai daiktų.

 

Jeigu iš tikrųjų čigonai yra kilę iš žemiausios indų kastos, tai paaiškina jų nepaklusnumą įstatymams ir priimtoms gyvenimo normoms. Tai taip pat lėmė jų gyvenimo būdą, kalbą ir tradicijas. Dėl kitoniškumo jie tapo nepageidaujami ir persekiojami visur, kur tik apsistodavo. Čigonų tradicijos ir kalba buvo tokios nepanašios į vietos tradicijas ir kalbą, kad tai jiems tapdavo kone nuosprendžiu.

 

Viduramžių laikais religijai teko labai svarbus vaidmuo. Nuo jo priklausė žmonių požiūris į kitoniškus kaimynus. Taip susiklostė, kad nei krikščionys, nei musulmonai čigonų nemėgo. Tokie įsitikinimai ir prietarai nepadėjo jiems prisitaikyti svetimos kultūros kraštuose. Anglijos karalienė Marija I-oji apibūdino čigonus kaip nešvarią rasę.

 

1432 metais Vengrijos ir Kroatijos karalius Sigizmundas I atleido čigonus nuo mokesčių, tam, kad jie padėtų ginti kraštą. Be to, čigonai buvo labai geri kalviai. Nukaldavo aukščiausios kokybės kardus, šarvus ir patrankų sviedinius.

 

Viduramžių legendose pasakojama, kad čigonų tauta prasidėjo nuo moters ir šėtono sąjungos. Mitą dar labiau sustiprino tai, kad čigonai kalviai dirbdavo labai aukštoje temperatūroje, prie žaizdro, ugnies. Tai, ko gero, viena iš labiausiai žemintų, kankintų tautų pasaulyje. Čigonų moteris neretai degindavo ant laužo kaip raganas.