Pykčiai ir barniai tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų išsekina ne tik pačius konflikto dalyvius, bet ir tėvus. Kaip elgtis gimdytojams, kai atžalų konfliktai pavojingai artėja prie muštynių ribos?

 

broliai ir seses

Priežastis susipykti

 

Tėvai turėtų žinoti, kad kiekvieno brolių ar seserų konflikto giluminė priežastis – konkurencija dėl tėvų meilės. Nereikia manyti, kad noras būti pačiam protingiausiam, gražiausiam, įdomiausiam slepia begalinį egoizmą ar garbės troškimą. Tai natūralus, įgimtas kiekvieno vaiko noras. Tad nebūtina vaikų iškart barti, jei jie pykstasi dėl daiktų, prasivardžiuoja, atsisako dalytis maistu, nenori drauge žaisti, pavydi vienas kitam pasiekimų. Galima tiesiog bandyti vaikams paaiškinti, kaip jų nesutarimai veikia tėvus. Po eilinio vaikų konflikto galima priminti, kad gimdytojai jaučiasi panašiai, kaip jaučiasi vaikai, kai pykstasi jų tėvai. Bent jau vyresnėlis turėtų pabandyti ieškoti kompromiso.

 

Verta žinoti skirtumus

 

Lytis ir amžiaus skirtumas turi įtakos atžalų konfliktams. Vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas mažiau nei treji metai, turi daugiau sąlyčio taškų nei tie, kuriuos skiria daugiau metų. Pastaruoju atveju gimdytojams tenka būti ypač dėmesingiems. Konkuruodami dėl tėvų dėmesio net ir paaugliai kartais reikalauja tokio paties ledinuko, kokį čiulpia mažasis brolis ar sesuo. O mažyliai gali pykti ant tėvų dėl to, kad su jais suaugusieji nesikalba apie gyvenimą taip rimtai, kaip šnekasi su vyresniuoju broliu ar seserimi.

 

Būtina atsižvelgti ir į skirtingų lyčių ypatybes. Dažniausiai mergaitės trokšta būti pačios protingiausios ir gražiausios, o berniukai – patys protingiausi ir stipriausi. Taigi lyginti vaikus pagal jų nuovokumą ar erudiciją – tiesiausias kelias į konfliktą. O girti sūnaus jėgą ir dukters grožį galima nebijant, kad tai pakenks jų santykiams. Vienos lyties vaikams tenka konkuruoti tose pačiose srityse, tad girti jų grožį ar jėgą reikia itin atsargiai, kruopščiai apgalvojant kiekvieną žodį, net jei vienas iš jų šioje srityje akivaizdžiai pirmauja.

 

Ką tėvai galėtų padaryti, kad jų atžalos mažiau pyktųsi?

 

Nebarti vaiko girdint seseriai ar broliui. Reikėtų leisti vaikui išsaugoti savigarbą sudėtingose situacijose – geriau pasikalbėti akis į akį, paaiškinant, koks jo elgesys tėvus liūdina.

 

Padėti vaikams rasti kompromisą ir pasirūpinti, kad jie laikytųsi susitarimų. Dažniausiai to prireikia tada, kai tenka laikytis eiliškumo žaidžiant arba atlikti namų pareigas. Kartais tėvams tereikia pasirodyti besipykstančių vaikų akiratyje ir įtampa atslūgsta. Broliai ir seserys sugeba susivienyti, kad būtų išvengta didesnių nemalonumų. Pavyzdžiui, jei vaikai tarpusavyje nesutaria, kokį televizijos kanalą žiūrėti, vienas gimdytojų gali ramiai įspėti, kad televizorius bus išvis išjungtas. Paprastai tokiose situacijose vaikai iškart randa kompromisą.

 

Kuo dažniau vaikams priminti, kad jie – vienas kitam itin artimi žmonės ir tokie liks visą gyvenimą. Kartu galima būtų parodyti konflikto priežasties menkavertiškumą: „Nejaugi kažkokia dėlionė tau brangesnė už brolį?“ Dažnai tai paveikia.

 

Įsikišti nedelsiant!

 

Jei bent vienam mažyliui mažiau nei 3 metukai. Tokiam pipirui dar sunku suvokti oponento jausmus ir jis nežino, kaip išvengti agresijos. Būtina tai parodyti. Tėvai, būdami tarpininkai, vaikus išmoko labai svarbaus dalyko – ieškoti kompromiso. Pavyzdžiui, jei vaikai nepasidalijo meškučio, galima pasakyti: „Jūs abu norite žaisti su meškiu? Tuomet reikia sugalvoti bendrą žaidimą. Tegul Lukas meškį pamaitina, o Gabrielė užmigdo. Nenorite žaisti drauge? Tuomet paeiliui. Iš pradžių tegul 10 min. su meškiu žaidžia Lukas, o paskui – Gabrielė. Skaičiuoju laiką!“

 

Kai prasideda muštynės. Net ir patys mieliausi mažyliai konflikto įkarštyje gali labai skaudžiai įbrėžti, papešti, pastumti ar įkąsti. Tėvai turėtų akimirksniu stabdyti muštynes ir tik po to aiškintis, kas kaltas.

 

Kai patys vaikai prašo įsikišti. Tėvai dažnai vadovaujasi principu: „Patys susipykote, patys ir susitaikykite.“ Tačiau kai kuriose situacijose vaikams tenka parodyti, kad teisingumas triumfuoja. Be to, jiems reikia pasakyti, kaip galima būtų viską išsiaiškinti ir susitarti. Kai vaikai sukaups užtektinai patirties problemoms spręsti, tada sugebės tarpusavio konfliktus išspręsti savarankiškai.

 

TESTAS

 

Ar jūsų vaikai konkuruoja?

 

Jei sutinkate su teiginiu, pažymėkite jį varnele.

 
  • Kuri nors atžala nuolat kelia kumščius atsakydama į brolio ar sesers žodžius ir poelgius.
  • Vaikai neturi jokių bendrų žaislų ar kitų daiktų.
  • Tas, kuris kaltas, niekada pats neatsiprašo brolio ar sesers.
  • Tėvai nuolat savo atžalai kaip pavyzdį nurodo brolį arba seserį.
  • Vaikai dažnai tėvų klausia, kurį iš jų šie myli labiausiai.
  • Kuris nors vienas vaikas vis prašo, kad tėtis ar mama nesivestų brolio ar sesers pasivaikščioti, į svečius ir pan.
 

Jei pažymėjote 3 ir daugiau teiginių

 

Situacija gali tapti nevaldoma. Vaikams trūksta tėvų dėmesio. Gimdytojai privalo skirti daugiau dėmesio kiekvienai atžalai, dažniau nuoširdžiai pasikalbėti. Per tokį pokalbį suaugusieji turėtų daugiau klausytis, užduoti klausimų, o ne kalbėti patys.

 

Specialisto komentaras

Psichologė Dorota Oleškevič

 

Kodėl broliai ir seserys, kurių gyslomis teka tas pats kraujas, vaikystėje pykstasi?

 

Taip turi būti, tai neišvengiama. Negali broliai ir seserys augti visiškai taikiai. Konfliktai – viena iš socializacijos dalių. Nesvarbu atžalų amžius, ginčydamiesi ir pykdamiesi vaikai mokosi, kaip elgtis su žmonėmis. Vaiko socializacija pirmiausia prasideda šeimoje, bendraujant ne tik su tėvais, bet ir su broliais bei seserimis. Mažieji žmogeliai mokosi socializacijos bendraudami su vaikais. Taip jie įgyja patirties bendrauti, mokosi būti empatiški, suvokia, kaip reikia nusileisti, susitarti, ginti savo interesus, užgesinti konfliktą ir pan. Konfliktai padeda suvokti savo jėgą, pamatyti, kaip kas veikia. Vaikai susipešti gali dėl įvairiausių priežasčių. Visų konfliktų funkcija viena – išmokyti bendrauti. Vaikai ne visada žino, kaip bendrauti konstruktyviai, todėl mokosi ginčydamiesi ir pešdamiesi.

 

Vieni vaikai apsižodžiuoja, kiti konfliktuodami ignoruoja vienas kitą, treti iškart į darbą paleidžia kumščius. Jei broliams ir seserims konfliktuoti normalu, tai gal ir muštis tinkama?

 

Kai tik prasideda fizinė agresija ir kyla pavojus, į vaikų konfliktą privalo įsitraukti tėvai. Jie būtinai turi išsiaiškinti, kodėl konfliktas išsivystė iki tokio lygio. Priežasčių gali būti daug. Galbūt viena atžala iš tėvų dėmesio sulaukia daugiau nei kita? Taip dažnai nutinka, kai šeimoje auga skirtingo amžiaus vaikai. Tuomet mažyliui tėvai skiria daugiau dėmesio, nors taip ir neturėtų būti. Tokiu atveju vyresnėlis jaučiasi atstumtas, nereikalingas, bejėgis. Galbūt jis daugybę kartų jau bandė mamai parodyti, kaip jam reikia jos dėmesio, bet ji nereagavo. Tada vaikas apkumščiuoja mažąjį konkurentą, rodydamas savo jėgą. Tada jis sulaukia mamos dėmesio. Vėliau mojuoti kumščiais vaikui tampa įpročiu.
Kita agresijos priežastis gali būti visiškai paprasta – vaikas tiesiog kažkur pamato, kad konfliktuojant galima ir muštis. Galbūt darželyje stipresnis vaikas kartais pamojuoja kumščiais ar pan. Jei šeimoje vaikas patiria arba mato fizinį smurtą, jį irgi gali pakartoti konfliktuodamas su broliais ar seserimis. Fizinė agresija nėra normalu nei mažam, nei dideliam.

 

Ar broliai ir seserys išauga iš konfliktų? Gal vaikystės ginčai ir peštynės garantuoja puikius suaugusių vaikų tarpusavio santykius?

 

Jokių taisyklių nėra. Suaugę broliai ir seserys gali peštis iki gyvos galvos arba kaip tik labai gražiai sutarti. Tai labiau priklauso ne nuo pačių vaikų, bet nuo tėvų reakcijos. Svarbu, kaip tėvai aiškinasi konfliktus, kada įsikiša. Net jei fizinės agresijos nėra, tėvai turi rodyti konfliktų sprendimo pavyzdį, kaip neagresyviai galima baigti konfliktą, arba kalbėtis su vaikais apie konstruktyvias išeitis. Žinoma, vaikai konfliktuos ir kitą kartą, tačiau ta aiškinimo sėklelė jau bus įkritusi į atmintį ir vėliau jie prisimins, ką jiems tėvai sakė. Labai svarbu mokėti konfliktą užbaigti konstruktyviai. Jei broliai ir seserys to neišmoksta, tuomet ir vėliau susipykę arba tyli ir nekalba dešimtimis metų, arba tranko per galvas vieni kitiems… O jei išmoksta, pasiginčiję sugeba susėsti drauge ir pasikalbėti.

 

SVARBU ŽINOTI

 
  • Privalumai, kai šeimoje auga ne vienas vaikas: galima kartu žaisti, dalytis paslaptimis, regzti koalicijas prieš tėvus…
  • Trūkumai, kai šeimoje auga ne vienas vaikas: garantuotos muštynės, barniai, peštynės, skirtingi interesai ir nuomonės.
  • Vaikas nesuvokia fizinės agresijos pasekmių – jis nesupranta, kad jei trenks su kažkokiu daiktu mažam broliui ar seseriai, gali jį sužaloti.
  • Suaugusieji šeimoje negali gyventi nekonfliktuodami. Pykstasi ir ginčijasi visi. Tik tėvai privalo žinoti, kad vaikai mokosi stebėdami juos.
  • Konflikto pabaigoje pasitenkinimą turi jausti abi šalys (turi būti patenkinti visų ginčo dalyvių poreikiai).
 

FAKTAI

 
  • Dauguma vaikinų pastebi, kad žymiai lengviau bendrauti su merginomis, kurios augo tarp brolių. Lygiai tą patį pastebi ir merginos, kalbėdamos apie vaikinus, kurie augo su seserimis.
  • Tarpusavyje dažniau konkuruoja tos pačios lyties vaikai, jie nuo mažens pripranta prie konkurencijos sąlygų ir tai padidina sėkmės tikimybę tolimesniame gyvenime. O jei šeimoje berniukas jaunesnis, o mergaitė vyresnė, tuomet didesnė tikimybė, kad brolis bus linkęs konkuruoti su seserimi, o užaugęs – su moterimis.
  • Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kai nuo mažens vaikus tėvai lygina tarpusavyje, šie užaugę labiau nerimauja dėl savo finansų. Tokie lyginimai vaikus nuo mažens padalija į laimėtojus ir nevykėlius.
  • Psichologai tvirtina, kad joks kitas žmogus niekada nesugebės pakeisti tikro brolio ar sesers. Ši taisyklė tinka tik tiems, kurių vaikystėje nebuvo didelių psichologinių traumų.