Mumbajuje, skirtingai negu Los Andžele, nėra kalvos, ant kurios didelėmis raidėmis šviestų užrašas BOLLYWOOD. Nerasite šios vietos žemėlapyje, nepastebėsite jos link kelią rodančių ženklų ar įvažiavimo vartų. Jis tiesiog yra visur ir… niekur, lyg neapčiuopiamas rūkas, persmelkęs milijoninio miesto gyvenimą. Sakoma, kad Bolivudas – tai ypatinga Indijos valstija, egzistuojanti vaizduotėje.

 

Bolivudas

Išaugęs iš svajonių apie gražesnį gyvenimą

 

Indijos kinematografija suklestėjo 1930-aisiais. Daug jaunimo, palikę įprastą namų aplinką, tradicines kaimo pramogas, atvyko į Kalkutą, Bombėjų, Madrasą ieškoti darbo. Naujam gyvenimui naujoje vietoje jiems reikėjo ne tik duonos, bet ir pramogų, užpildančių atsiveriančią tuštumą. Jie ir tapo pagrindiniais komedijų bei romantiškų istorijų žiūrovais. Per trumpą laiką kinematografija tapo populiariausiu milijonų Indijos gyventojų laisvalaikio praleidimo būdu, pralenkusiu knygas ir laikraščius, netgi Indijoje taip mėgstamą betelio kramtymą.

 

Kinas nebuvo vien tuščia pramoga. Kaip kadaise tradicinis Indijos teatras, kinas buvo liaudį auklėjanti, mokanti, nuostatas formuojanti priemonė.

 

Aukso amžius ir aukso karštligė

 

Nenuostabu, kad kinas ypač suklestėjo 1947 m., kai Indija paskelbė savo nepriklausomybę. Jeigu pirmieji Indijoje rodyti filmai buvo atvežti iš Anglijos ar Prancūzijos, o juos žiūrėjo tik baltaodžiai kolonizatoriai, jeigu iš pradžių Indijoje ir apie Indiją filmus kūrė tik atvykėliai europiečiai, tai po 1947-ųjų atėjo savarankiškumo era: milijonai žiūrovų su savo meno supratimu bei lūkesčiais plūstelėjo į kino teatrus, o prodiuseriai ir filmų kūrėjai buvo pasiruošę juos išpildyti.

 

1950-ieji tapo Indijos kinematografijos aukso amžiumi. Filmai būdavo kuriami labai greitai, paprastomis, beveik namudinėmis priemonėmis. Aktoriai ir režisieriai, tik išleidę naują filmą, gautas pajamas iš karto investuodavo naujiems filmams kurti. Stichiškai steigėsi naujos kino studijos, neretai finansuojamos neaiškios kilmės pinigais. Verslo susitarimai būdavo neformalūs, tvirtinami vien rankų paspaudimais – į kino pramonę metėsi visi, kas netingėjo. Bombėjuje vyravo atmosfera, primenanti aukso karštligę Klondaike. Dažna kino studija priminė šeimyninį fabrikėlį – joje dirbo vaikai, broliai, pusbroliai, sūnėnai, o savininkas buvo ir prodiuseris, ir režisierius, neretai ir pagrindinis aktorius.

 

Auksiniais Indijos kino dešimtmečiais šiuose kino fabrikėliuose sukurti filmai patekdavo ir į Sovietų Sąjungos kino teatrus, sutraukdami minias žiūrovų ir išspausdami tiek jų kapeikas, tiek ašaras.
 
Masala akims ir sielai

 

Filmai buvo kuriami laikantis tam tikrų žanro taisyklių, pagal vieną ir tą patį šabloną: trijų valandų melodrama su viena pertrauka. Beveik trečdalį filmo laiko užima dainos ir šokiai. Daug spalvų, daug žėrinčios prabangos, auksiniai papuošalai ir tviskantys rūmai, vylingi aktorių žvilgsniai, fone – įspūdinga gamta. Daugiausia šiuos filmus žiūrėjo vargingiausi visuomenės sluoksniai – būtent jiems skiriamos istorijos apie neturtingą, tačiau dorą, stipraus charakterio jaunuolį ar merginą, pasipriešinusius neteisybei. Siužetai paprasti: tokius filmus Indijoje dar vadina masala – pagal to paties pavadinimo pikantišką prieskonių mišinį. Įvairiomis proporcijomis juose įmaišoma gimimo paslapčių, vaikystėje išskirtų dvynių, ambicingų, bet neturtingų gražuolių, niekšų, siekiančių pasipelnyti naivių doruolių sąskaita, socialinės neteisybės, pavydžių pusseserių ir būtinai didelė dozė sunkiai kelią besiskinančios, bet galų gale triumfuojančios meilės.

 

Kiti laikai, kiti filmai

 

1990-aisiais Bolivudą užklupo krizė. Į kino teatrų sales vis mažiau ateidavo žiūrovų ne todėl, kad filmai suprastėjo, tiesiog atėjo kiti laikai. Temos, kadaise jaudinusios visus visuomenės sluoksnius, išseko. Pasikeitė ir pati visuomenė, ji tapo įvairialypė ir šiuolaikiškesnė. Keitėsi šalis, teko keistis ir Bolivudui.

 

Atsirado ir suklestėjo du nauji žanrai. Visų pirma tai klonai, Indijoje perfilmuoti populiariausi pasaulyje filmai ir serialai. Antra – didesnės meninės vertės filmai, skirti Vakarų rinkai. Be abejo, net ir išsiveržę iš įprastų šablonų, jie buvo kupini indiško kolorito, tik šiai šaliai būdingų elementų – kitaip jie niekam nebūtų įdomūs. Juokaujama, kad jeigu pagal klasikinio teatro ir kino taisykles ant sienos kabantis šautuvas būtinai turi iššauti, tai indiškame filme jis būtinai uždainuos.

 

Faktai

 
  • Pavadinimas „Bolivudas“ sudarytas sujungus žodžius Bombėjus (ankstesnis Mumbajaus pavadinimas), ir Holivudas.
  • 1932 m. sukurtame filme „Indra Sabha“ yra daugiau dainų negu bet kuriame kitame pasaulyje sukurtame filme – 71. Jas atlieka tik du dainininkai.
  • 1995 m. sukurtas filmas „Nepagrobtoji nuotaka“ įėjo į Indijos kinematografijos istoriją kaip ilgiausiai kino teatruose rodytas filmas. Mumbajaus kino teatruose jis buvo rodomas 700 savaičių be pertraukos.
  • Dažnai skelbiama, kad Bolivude kasmet išleidžiama apie 800–1 000 filmų. Iš tiesų tai visose Indijos kino studijose per metus sukuriamų filmų skaičius. Bolivudu vadinamos tik Mumbajuje įsikūrusios kino studijos. Jose išleidžiama apie 200 filmų per metus.
  • Indijoje yra kino teatrų, kuriuose telpa 2 500 žiūrovų.
  • Bilietas į kino teatrą Indijoje yra pigiausias pasaulyje.
  • Daugelyje Bolivudo filmų vartojama vadinamoji hinglish kalba – hindi ir anglų kalbų mišinys.
  • Bolivudo auditorija nuo 2004 m. žiūrovų skaičiumi lenkia Holivudą. Kasmet vien Indijoje filmus žiūri 3 mlrd. žiūrovų.
  • Už Indijos ribų daugiausia gerbėjų Bolivudo filmai turi šalyse, kuriose gyvena Indijos išeiviai, taip pat Nigerijoje, Egipte, Senegale ir Rusijoje.
  • Daugelyje Bolivudo filmų pagrindiniai veikėjai – įsimylėjėliai – neliečia vienas kito ir nesibučiuoja, nebent tik svajonėse.
  • Asha Bhosle (gimusi 1933 m.) per savo gyvenimą įdainavo daugiau negu 13 tūkst. dainų Bolivude sukurtiems filmams ir pateko į Gineso rekordų knygą kaip daugiausia kūrinių įrašiusi atlikėja.