Blaivybės vaisiais pradėjau mėgautis ne iškart

Neseniai pradėtas rodyti dokumentinis filmas „Džiaugsme ir varge – alkoholis“. Jame žinomi žmonės dalinasi savo patirtimi apie priklausomybę. Vienas filmo herojų, aktorius ir režisierius Šarūnas Banevičius pasakoja, kad niekada nelengva kalbėti šia tema. „Vyksta vidinis draskymasis, nes kaskart klausiu savęs, kiek mano patirtis vertinga kitiems“, – atvirauja pašnekovas.

Šarūnas Banevičius, Raimundo Adžgausko nuotrauka.

KODĖL sutikote prisidėti prie filmo „Džiaugsme ir varge – alkoholis“?

Paskutiniu metu, jei mane viešai pakalbindavo, tai tik šia tema. Nežinau, kodėl ji tapo tokia populiari, ir į kvietimą filmuotis žiūrėjau gana kritiškai, nes nesu iki galo įsitikinęs, kad viešas kalbėjimas apie problemą gali padėti ją išspręsti. Galbūt iš pažiūros atrodo, kad pats veržiuosi kalbėti apie priklausomybę, bet taip nėra. Sutikau vien dėl to, kad beveik kasdien gaunu žinučių iš nepažįstamų žmonių, kurie vienu ar kitu būdu susidūrę su šia problema. Vieni kažko klausia, kiti išreiškia palaikymą man. Matyt, viešas kalbėjimas kažkaip padeda, o jei kalba žinomas žmogus, galbūt labiau įsiklausoma nei į artimojo ar psichoterapeuto žodžius.

AR sutiktumėte, kad pramogų pasaulio žmonėms nevartoti svaigalų sudėtingiau nei kitų profesijų atstovams?

Be abejo. Renginiai, teatras, televizija vis tiek yra šventė, o pas mus įprasta, kad šventėse turi būti svaigalų. Visgi dabar pastebiu, kad nebėra madinga tempti atlikėją prie stalo ir siūlyti stikliuką. Gal kažkam dar prasiveržia seni įpročiai, bet patys atlikėjai gyvena tokiu tempu ir tokiais laikais, kai nelabai gali vartoti alkoholio. Filmuojamas kiekvienas judesys ir pusgirtis nepasišlaistyti, kaip prieš keliolika metų, kai buvo kone įprasta išgėrus lipti į sceną. Dabar visi dirba profesionaliai, o atlikėjai, aktoriai, dainininkai – labiau sportininkai negu bohemos atstovai.

KAS jums padėjo įveikti priklausomybę?

Vienam spręsti tokių dalykų nelabai išeina (su retomis išimtimis). Mano bičiulis ir kolega Saulius Urbonavičius jau n metų nevartoja alkoholio ir sakė, kad jam buvo paprasta – šast, ir viskas. Man taip neišėjo ir pagalbos buvo įvairios: nuo anoniminių alkoholikų susirinkimų, psichoterapijos ir reabilitacijos iki šarlatanų bei savigydos. Ko tik neišbandžiau… Priklausomybė – tai ne gripas ar plaučių uždegimas, kurie praeina išgėrus vaistų. Tai viso gyvenimo kova ir sakyti, kad susitvarkiau, nugalėjau – nėra tikslu. Tiesiog anksčiau ar vėliau tenka pripažinti „aš turiu problemą“ ir ją spręsti.

KAIP į jūsų atvirumą reaguoja aplinkiniai?

Žmonės į tai žiūri skirtingai. Pastebiu, kad pasikeitė visuomenės požiūris į mane – nebesu vien juokingas personažas iš serialo ar „Dviračio žinių“. Kai gavau mikrofoną ir daugiau pradėjau kalbėti viešai apie savo problemą, daugiau žmonių sužinojo, kad yra toks Šarūnas Banevičius. Vieni dėl mano ligos ėmė laikyti mane nepatikimu – „dabar nevartoja, bet gali bet kada atkristi“, todėl dingo iš gyvenimo; kiti palaiko, ištiesia pagalbos ranką, stumteli, kai to reikia.

AR nebevartodamas aiškiau matote, kurie žmonės galbūt turi problemų su priklausomybe?

Taip, tačiau apie tai kalbėti su tuo žmogumi – subtilus dalykas. Vis dar klausiu savęs, kaip elgtis tose situacijose. Galvoju, jei prie manęs būtų priėję ir paklausę arba pasakę pastabą, ar man tai būtų padėję? Manau, kad teisinga paklausti, ar viskas gerai, pasiūlyti pasikalbėti, bet nesigilinti – vartoja ar nevartoja. Tai kiekvieno asmeninis reikalas. Deja, daugiausia nukenčia šalia priklausomo žmogaus esantys asmenys. Jie nudega bandydami padėti, nes dažniausiai nežino, kaip tai daryti: daro iš jausmo, užsiima savigyda, šarlatanizmu. Kol artimieji ieško, kokio paskutinio šiaudo griebtis, priklausomas žmogus toliau vartoja, užsisukęs savo rate, pūva, lėtai užsiima savižudybe. Kaip padėti ir ką jam pasakyti – sudėtinga situacija.

KADA paskutinį kartą tokioje buvote atsidūręs?

Neseniai važiavau taksi ir vairuotojas, mane atpažinęs, užkalbino. Pasakė, kad negėrė dešimt metų, o šiandien išgers, „nes boba paliko“. Nors neturiu kompetencijos, pradėjau su juo kalbėti apie priklausomybę. Neatsimenu, ką tiksliai sakiau, bet kalbėjau tuos dalykus, kuriuos akcentuočiau sau pačiam. Mums atsisveikinus dar ilgai galvojau: išgėrė jis tą vakarą ar neišgėrė. Išlipant vairuotojas labai dėkojo, kad kalbėdamas įgarsinau jo mintis ir jausmus. Iš tiesų priklausomi žmonės nėra skirtingi, nors jiems gali atrodyti, kad jų atvejis ypatingas. Jie visi vienodai mąsto ir elgiasi, skiriasi tik mastai ir aplinkybės.

Su atkritusiu bičiuliu taip pat esame kalbėję. Apie sportą, pasivaikščiojimus ir kitus paprastus dalykus, kurie gali suteikti džiaugsmo, pakeisti alkoholį. Visgi patarinėju atsargiai, nes suvokiu, kokią atsakomybę nešu. Be to, kiekvienas turi rasti savo būdą – kas besąlygiškai įtiki Dievą, kas eina šv. Jokūbo keliu ar kt.

KĄ svarbu žinoti norint pradėti gyventi blaiviai?

Pirmas dalykas – nesitikėti, kad sprendimas nebevartoti ir gydytis jau yra pergalė. Nebevartojant prasideda niūrus gyvenimas, niūri realybė, prie kurios reikia priprasti, nes vartojantis žmogus tiek liūdesį, tiek džiaugsmą maišo su alkoholiu. Antras dalykas – iškyla grėsmė santykiams. Daug porų išsiskiria, nes išblaivėję nustemba: „Su kuo aš gyvenau.“ Reikia pažinti vienam kitą iš naujo. Ačiū Dievui, žmona mylėjo mano esmę, o ne baliauninką. Tiesa, yra sakiusi, kad tapau nuobodokas (šypteli). Bet jau pasitaisiau.

Priklausomybės tema mane pradėjo labai vežti. Svarsčiau, kodėl priklausomybė yra, o vaistų nuo jos nėra; kodėl tiek mažai informacijos, nors tiek daug sergančiųjų; kodėl pagalbos būdų yra, tačiau jie neveikia; ar reikia drausti ir riboti reklamą bei pardavimus, ar ne… Net ir spektaklį ta tema pastačiau – „Dar vienas Džokeris“.

KOKIŲ teigiamų blaivybės pokyčių pajutote?

Blaivybės vaisiais pradėjau mėgautis ne iškart. Galima sakyti, tik dabar. Sveikstant buvo atkryčių, svarstymų, „kam to reikėjo, juk nieko ypatingo neįvyko“. Tačiau po kurio laiko blaivybė užaugino sparnus pačiam pastatyti ir prodiusuoti spektaklį, kuris tapo sėkmingas. Lengva nebuvo, nes detalė po detalės teko sudėlioti savo gyvenimą iš naujo. Daug kam atrodo, kad metus gerti iškart taps laimingas, sėkmės lydimas, mylimas. Reikia nusiteikti, kad kurį laiką išblaivėjus teks kuopti viską, ką prisidirbai. Vieniems prireikia pusmečio ar metų, man reikėjo 2–3, kol tas šleifas nuslinko ir pradėjau pasaulį matyti kitaip – nebe niūrią, bet įdomią kasdienybę. Dabar mėgaujuosi kiekviena diena.

KAIP pasikeitė jūsų laisvalaikis ir draugų ratas?

Kardinaliai. Supratau, kad neturiu draugų, su kuriais eičiau vakarieniauti, bendraučiau šeimomis, paskambinčiau, kai kažkas negerai. Aš esu katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Mano geriausi draugai – žmona, veidrodis ir katė. Visos kompanijos ir sugėrovai, su kuriais jungė tik šventės, atkrito. Neturiu draugų, bet turiu daug bičiulių, kuruos sutinku kiekviename projekte.

Baruose nebesilankau, nors kartais užsinoriu pažiūrėti, kaip chebra laikosi. Užeinu – smirdi taip pat, kai kurie sėdi tose pat vietose, kaip prieš 10 metų. Pagalvoju, kaip gerai, kad aš ne ten pat…

Dabar laisvalaikiu aktyviai sportuoju su treneriu. Aktoriai visada anksčiau laiko subyra, yra visokių bėdų, tai jis stengiasi mane suremontuoti. Esu ir didelis darboholikas, ir sykiu didžiulis tinginys, bet kažkaip sekasi suderinti šias dvi savybes. Be sporto, dar užsiimu vyrišku, romantišku reikalu – žvejyba. O svajonė – pradėti aitvaruoti. Labai laukiu vasaros ir jau dabar ruošiu kūną skrieti per bangas.

KOKIAIS projektais šiuo metu esate užimtas?

Mano mylimiausias projektas – monospektaklis „Dar vienas Džokeris“, kurį rodau Vilniuje. Pastačiau jį grįžęs iš gydymo įstaigos, kai neturėjau jokių pasiūlymų, teatras taip pat nelaukė išskėstomis rankomis. „Dar vienas Džokeris“ yra tragikomedija. Joje negraudenu ir nemoralizuoju apie priklausomybę, kaip tik nevengiu juodojo humoro, nes manau, kad ši liga tragikomiška. Kiti darbai – televizijos užkulisiuose: režisūra, scenarijų rašymas. Telefonas netyla, vis kažkas pasiūlo ką nors įdomaus. Netrukus grįšiu ir į teatrą. Svarbiausia dabar „nesulūžti“, nes būtent dėl didelio noro būti visur anksčiau ir „sulūžau“. Bet tikiu, kad viskas bus gerai, nes dabar ir smegenys, ir kūnas, ir siela gerokai stipresni.

AR dažnai atsisakote darbų?

Man sunku atsisakyti, bet esu pasižadėjęs nebeiti visur. Dirbu, kur širdis džiaugiasi, kur gaunu kažką ir atgal, ne tik duodu. Įdomiausia, kad priėmus sprendimą nebedirbti bet kur, visata taip sudėlioja, kad atkeliauja vien tokie pasiūlymai, kurių net nekyla mintis atsisakyti. Dirbti noriu, o ir reikia, nes reikia pinigų. Per savo ligą daug iššvaisčiau, norisi atsigriebti. Noriu lentos, meškerės, sodybos, valties, pirties… Aišku, ne piniguose laimė, o jų kiekyje (juokiasi).

KOKIUS darbus išbandėte be aktorystės?

„Urmo“ bazėje kadaise iš vienos vietos į kitą nešiodavau arbūzus. Atlygis buvo 20 litų per dieną ir dar leisdavo parsinešti arbūzų, kiek gali. Gana komiškas pasiūlymas, juk gali parsinešti daugiausia du (šypsosi). Dar esu pardavinėjęs kompaktus. Daugiau darbų, nesusijusių su aktoryste, neturėjau. 2–3 LMTA kurse pradėjau dirbti televizijoje, renginiuose ir galėjau pragyventi iš savo profesijos. Be abejo, tuo metu pinigai nebuvo labai svarbūs. Esu visiškai trenktas menininkas ir nemoku net vinies įkalti. Ačiū Dievui, nedirbu statybose ar su kokiais rimtais aparatais, nes būtų prastai (juokiasi).

KUR ieškote ramybės? Gal užsiimate dvasinėmis praktikomis?

Mano pagrindinė dvasinė praktika – ilgi pasivaikščiojimai. Pirmą kartą viešai pasakysiu, kad ruošiuosi eiti šv. Jokūbo keliu. Pažįstu kelis juo ėjusius žmones, po truputį domiuosi. Vieno projekto metu susibičiuliavau su kunigu. Nors iki šiol kreivai žiūriu į bažnyčią, Bibliją, tikėjimo žaidimus, bet ši bičiulystė kitaip atveria akis. Pasivaikščiojimai su kunigu ir yra mano dvasinė praktika.

Man patinka domėtis visokiais kliedesiais. Nesu visai nupušęs ir šventai netikiu manifestacijomis, bet stengiuosi pagirti save ir palinkėti geros dienos žiūrėdamas į veidrodį, pusvalandį iki miego nežiūriu į ekranus, bet programuoju save naujai dienai. Vis po truputį išbandau įvairių praktikų, bet atsargiai, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai gali nučiuožti ir panirti. Paskui rasite mane Indijoje pas beždžiones (juokiasi), o man ir čia patinka.

Autorius Laima Samulė