Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – išskirtinė asmenybė. Jos interesų laukas buvo labai platus: nuo kasdienio darbo ir rūpesčių, talkinant gydytojui tėvui, remiant ir šelpiant stokojančius, iki lietuviškosios spaudos konspiracijos, slaptų lietuvybės puoselėtojų susirinkimų, kūrybos, publicistikos ir pedagoginės veiklos. Visiems šiems dalykams užteko jos laiko, nuoširdumo ir energijos. Tad nenuostabu, kad talentingos moters vardas aukso raidėmis įrašytas į Lietuvos kūrėjų sąrašą.

 

jpg

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie 1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Angelo vardas ir bajoriška kilmė

 

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 m. kovo 18 d. tėvams priklausiusiame Puziniškio dvarelyje Panevėžio rajone. Kaip pati rašė atsiminimuose, namas lyg kokia sala iš visų pusių anuomet buvo apsuptas traškančios girios, pilnos paukščių paukštelių, žvėrių žvėrelių. Jos gimimo dieną minėtos arkangelo Gabrieliaus vardinės, todėl šiuo vardu ir buvo pakrikštyta. Šeimoje ji buvo pirmasis vaikas, todėl labai mylimas. Gabrielės tėvas – Jonas Leonas Petkevičius, motina – Malvina Ona Chodakauskaitė. Žemaičių bajorams nuo seno būdinga vartoti tarmišką vyriškosios giminės pavardės formą su baigmeniu „-čia“: Petkevyčia. Dėl šios priežasties ir būsimosios rašytojos pavardė buvo vartojama Petkevičaitės, o ne Petkevičiūtės forma. Petkevičių šeima buvo turtinga, niekada nesusidūrusi su jokiais nepritekliais. Tai bajoriška giminė, nuo seno krašte turėjusi savo dvarelių ir valdomos žemės plotų, ištikima bajoriškoms tradicijoms. Daugelį jos atstovų glaudžiai siejo asmeninių interesų platumas ir taurus humanizmas, puikus išsilavinimas, iš kartos į kartą perduodamos dvasinės vertybės, ypač meilė gimtajam kraštui. Petkevičių ir Chodakauskų giminių palikuonių asmeniniai likimai liudija gilų jų ryšį su svarbiausiais krašto istorijos įvykiais, stipresnį jos jutimą ir išgyvenimą. Be Gabrielės, šeimoje augo dar penki vaikai: sesutė Judita (1867–1880) ir keturi broliai: Vladislovas Juozapas Ipolitas, Jonas Tadas (1864–1893), Petras (1866–apie 1882), Leonas Aleksandras (1869–1918). Petkevičių vaikai buvo puošniai rengiami ir gerai prižiūrimi, jiems nieko netrūko. Pirmasis Gabrielės prisiminimas susijęs su gyvenimu Puziniškio dvarelyje – bačiukai. „Buvo jie odiniai, raudoni. Užmovė man ant kojyčių. Auklė pastatė mane ant stalo, paėmusi po pažasčių, šokdino mane dainuodama. Man nei auklės dainavimas nerūpėjo, tik lenkiuos, tik lenkiuos bačiukų žiūrėti“, – rašė ji prisiminimuose. Taip praėjo pirmieji treji Gabrielės gyvenimo metai.

 

Mergaitė su kuprele ir jos mylimos bitės

 

Iki šešerių metų Gabrielė, dažnai žaisdavusi su valstiečių vaikais, girdėjo tik lietuvių kalbą. Sulaukusi devynerių liko be mamos, kuri lankydama ligonius užsikrėtė dėmėtąja šiltine. Gabrielei visas pasaulis iškart tapo tamsesnis – ji liko vyriausia šeimoje. Meilės ir rūpesčio vargstančiaisiais daigus skiepijusios motinos netektis sukrėtė Gabrielę, kuri vėliau motinai atminti skyrė tokius žodžius: „Kai sekmadieniais girdžiu skambant varpus, šaukiančius žmones pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais žodžiais, skrenda į mane iš motinos kapo balsas, kviečiantis pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais darbais.“ Vaikystėje Gabrielę mokė poetas, liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis, atradęs prieglobstį Petkevičių šeimoje. 1872 m. Gabrielė išsiųsta į Mintaujos mergaičių gimnaziją, kurioje mokydamasi užsikrėtė džiova nuo kitos mergaitės. Tėvas, nepastebėjęs ligos, susigriebė tik po laiko, kai džiova jau rietė mergaitės nugarkaulį. 1878 m. pabaigusi gimnaziją itin gabi matematikai Gabrielė norėjo stoti į kokį nors universitetą Rusijoje, tačiau tėvas, matydamas dukros liguistumą, neleido studijuoti. Vietoj studijų pasiūlė dirbti ir tarnauti visuomenei. Namuose augo jaunesnieji vaikai, o tėvas, nuolat kartodavęs, kad „klebonijos durys turi būti visada atviros, o gydytojo – neužrakintos…“, buvo paskendęs savo darbuose. Tai ir nulėmė Gabrielės apsisprendimą likti jo pagalbininke, šeimininkauti namuose, vaistinėje bei ambulatorijoje. 1885 m. įstojo į Deltuvos dvare suorganizuotus bitininkystės ir sodininkystės kursus. Kartu su ja kursus lankė dar aštuonios merginos iš visos Lietuvos. Grįžusi po metų užveisė 50 avilių bityną, kurio pajamos ėjo neturtingų moksleivių šalpai. Išalkę duonos ir mokslo našlaičiai tapo pagrindiniu Gabrielės rūpesčiu. Jiems remti kartu su bičiule Jadvyga Juškyte įkūrė kelis dešimtmečius gyvavusią „Žiburėlio“ draugiją.

 

Moterų teisių gynėja

   

„Pirmas „Varpo“ numeris netrukus po savo išėjimo 1889 m. pakliuvo man netikėtai į rankas. Nėra čia taip pat nė ko aiškinti, kokį įspūdį „Varpas“ tuomet man, kaip ir kiekvienam lietuviui, savo raštų pasiilgusiam, padarė. Sukėlė tiesiog visą revoliuciją idėjos gyvenime. Iš karto, kaip kaži kokios stebuklingos rykštės paliesti, prasivėrė nauji gyvenimo ir veikimo horizontai…“, – savo atsiminimuose rašo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1890 m., pasirašiusi Gabrielos vardu, nusiuntė į „Varpą“ savo pirmąją publikaciją. Po metų jau pasirašydavo Bitės slapyvardžiu. 1892 m. „Varpe“ pasirodė jos publikacija „Moterų darbai ant platesnės dirvos“, kurioje Bitė, viena pirmųjų lietuvių feminisčių, prabilo apie moterų teisių lygybę. Supama paprastų žmonių ji matė baisią valstiečių moterų būklę, didžiulį tamsumą, prietarus, nežmoniškumą, kurį aprašė savo garsiajame etiude „Dievui atkišus“ ir kituose apsakymuose. Moterų teisės jai tapo esmine tema. Kartu su Žemaite, su kuria ją supažindino Povilas Višinskis, 1906 m. dalyvavo visos Rusijos moterų suvažiavime, o 1907 m. pirmininkavo I Lietuvos moterų suvažiavimui. 1911–1913 m. redagavo pirmąjį Lietuvos moterų laikraštį „Žibutė“, o 1922 m. kartu su bičiulėmis įsteigia Lietuvos moterų sąjungą. 1928 m. išrinkta Lietuvos moterų sąjungos valdybos pirmininke. Paraleliai su bendraminčiais gabeno, slėpė ir platino lietuvišką spaudą, rėmė neturtingus jaunuolius. Susipažinusi su knygnešiais ir pamačiusi didžiulį valstiečių alkį knygai, ėmėsi mokyti vaikus ir jaunuolius. Rašytojos Bitės gyvenime, kaip ir medų nešančios bitelės, nebuvo laisvų dienų. Jos visos užimtos darbu. Darbų dar labiau padaugėjo 1909 m. mirus tėvui. O netrukus anapilin iškeliavus ir broliui, Bitei teko rūpintis jo vaikais. Nors pati niekada neištekėjo ir nesusilaukė savų vaikų, tačiau ant savo ligotos nugaros nešė sunkią motinystės naštą. Juk motina ji tapo ne tik sūnėnams ir dukterėčioms, bet ir būreliui valstiečių vaikų, kuriuos ne tik mokė skaityti ir rašyti, tačiau ir maitino bei rengė.

 

„Didžioji mama“

 

Besisukant kasdienybės rūpesčiuose prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Puziniškį užplūdo kariaujantys vokiečiai ir rusai. Su visais teko rasti bendrą kalbą, tramdyti įsisiautėjusius, ginti moteris ir merginas. Pas Bitę užuovėjos ieškojo aplinkinių kaimelių žmonės, net vokiečių kareiviai glaudėsi prie jos ir savo „Didžiąja mama“ vadino, jausdami jos didžiulę vidinę stiprybę ir orumą. Bitei rūpėjo visi, kenčiantys nuo karo. Gailėjo net rusų kareivių, matydama jų apleistumą. Tuo metu rašė „Karo metų dienoraštį“. Tai – neįkainojamas palikimas Lietuvai. Slapta aprašydama karo realybę, Bitė atskleidė, kaip kariaujantys tarpusavyje vokiečiai ir rusai elgėsi su civiliais gyventojais, moterimis. 1918 m. balandį Bitė sužinojo, kad Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė. 1920 m. susirinko Steigiamasis Seimas, kurį atidarė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo kalboje ji pabrėžė, kad „moterų teisių lygybė nėra mūsų tikslas, bet įrankis“. Kartu su Bite į Seimą išrinktos moterys su vyrais dirbo petys petin ir stengėsi kurti teigiamą moters politikės įvaizdį visuomenėje. 1919–1924 m. Bitė gyveno ir dirbo Panevėžyje. Sykiu su ja gyveno ir iš Rusijos grįžę jos globotiniai – brolio Vladislovo sūnūs. Mokytojavo Panevėžio gimnazijoje, dėstė lietuvių, lenkų, vokiečių kalbas, pasaulinę literatūrą, rašė pasaulinės literatūros vadovėlį. Tebegyvuojančio „Žiburėlio“ pastangomis šelpė mokinius, mokėjo už jų mokslą, rėmė tolesnes studijas. 1924 m. paliko gimnaziją. Redagavo „Karo metų dienoraštį“, atsiminimus, rašė romaną „Ad astra“ – savąjį alter ego, susirašinėjo, toliau rūpinosi „Žiburėliu“. Sūnėnus nenuilsadama šelpė iš savo pensijos, pati kęsdama didžiulį nepriteklių. Paskutiniais gyvenimo metais kartu su tarnaite Maryte gyveno nedideliame namelyje Šv. Zitos gatvėje. Senatvė sunki. Moteris apako. 1943 m. birželio 14 d. baigėsi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žemiškoji kelionė. O jos palikimas – lietuvių kalba parašyti kūriniai – ir šiandien vis dar aktuali moterų lygybės idėja.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė