Britų psichoanalitikas Johnas Bowlby, suformulavęs prieraišumo teoriją, tvirtino, kad santykiai su kitais žmonėmis mums absoliučiai būtini ir dėl išlikimo, ir dėl laimės. Mat visaverčiu žmogus gali pasijusti tik sukūręs ryšius su kitais. O ryšiai užmezgami ir palaikomi per sklandų bendravimą. Deja, gebėjimas dalintis mintimis bei jausmais ne visiems įgimtas. Daugeliui tenka mokytis ne tik bendravimo etiketo, bet ir psichologinių principų, padedančių geriau suprasti vieniems kitus.

 

Blonde,And,Brunette,Women,Talking,With,Tin,Can,Telephone,AgainstAktyviai klausytis

 

Įvairūs tyrimai rodo, kad pokalbyje, kuriame dalyvauja daugiau nei du asmenys, vienas žmogus du trečdalius laiko pratyli. Likusieji stengiasi tylos akimirkas užpildyti žodžiais. Dauguma žmonių daugiau kalba nei klausosi, o tai verčia juos labiau galvoti apie tai, ką sako patys, nei rūpintis tuo, ką kalba kitas. Aktyviai nesiklausant pašnekovo pokalbis negali būti kokybiškas. Mat kalbantis asmuo negali jaustis saugus reikšdamas mintis, plėtodamas pasakojamą istoriją ir galiausiai demonstruodamas nuoširdžias emocijas. Būtent todėl, norint užtikrinti prasmingą bendravimą ne tik oficialioje aplinkoje, tačiau ir su artimaisiais, verta mokytis aktyvaus klausymosi. Psichologai tikina, kad aktyvus klausymasis atsiranda tuomet, kai abu ar keli pašnekovai pirmiausia paiso etiketo. Tai reiškia, kad vienam kalbant kiti neturėtų pertraukinėti. Jam nebaigus plėtoti minties nederėtų skubėti dalintis asmenine patirtimi ta pačia tema. Aktyvaus klausymosi raktas – dėmesio sutelkimas ir adekvačios reakcijos. Naudinga taisyklė, kuria dalijasi komunikacijos specialistai, yra pašnekovo klausti pirmiausia tų klausimų, kurie vestų jį plėtoti mintį, tęsti istoriją. O tik vėliau užduoti konkrečius dominančius klausimus. Tuomet pokalbis bus gerokai sklandesnis. Geras ir aktyvus klausytojas taip pat savo mimika ir kūno kalba geba demonstruoti, kad ne tik klausosi, bet ir girdi, kas sakoma. Kartais pakanka tinkamu metu palinksėti, nusišypsoti ar pakreipti galvą. Po sklandaus pokalbio su aktyviu klausytoju žmonės jaučiasi gerai pasikalbėję. Mat psichikai atrodo, kad vyksta dialogas, netgi tuo atveju, jei kalba tik vienas.

 

Nedalinti nepageidaujamų patarimų

 

Patarimus dalinti tikrai mėgstame, dalijame juos į kairę ir dešinę. Daugeliu atvejų tai darome nuoširdžiai, nes patarinėjimą traktuojame kaip pagalbą. Visgi neprašomas patarimas dažniausiai suerzina ar net supykdo. Niekas nemėgsta, kai kišamasi į jų gyvenimą, komentuojama ir patarinėjama. Visgi, jeigu patarimo paprašoma, jį derėtų duoti tik gerai apgalvojus ir laikantis tam tikrų taisyklių. Duodant patarimą svarbu nedemonstruoti tariamos viršenybės. Mat iš tiesų neįmanoma visiškai įsijausti į kito žmogaus situaciją, perprasti jo išgyvenamas emocijas. Taip pat patarimo nereikėtų duoti, jeigu pokalbyje dalyvauja pašalinių žmonių. Tokiu atveju netgi nuoširdus patarimas gali atrodyti kaip kritika ar pamokslavimas. Daugiau prasmės turi ir lengviau priimami tie patarimai, kurie pateikiami kaip pavyzdys, o ne tiesioginis nurodymas. Kartais pašnekovui reikia ne patarimo, o tiesiog klausytojo, dėmesio ir palaikymo. Tokią situaciją nesunku atpažinti. Palaikymo siekiantis žmogus prastai klauso, vis grįžta prie savęs ir problemų, sako, jog jam pateikti siūlymai netinka, prašo kitokių sprendimų. Jeigu yra būtent taip, tuomet net neverta mėginti duoti patarimų. Neprašyti patarimai neretai tampa konfliktų priežastimi tarp artimųjų, mat nuo davusio patarimą pečių nukrenta dalis atsakomybės už patarimą gavusio emocines patirtis.

 

Diskutuoti, o ne ginčytis

 

Santykiai be nuomonių susikirtimų neįmanomi. Psichologų teigimu, tam tikro lygio nuomonių ir interesų skirtumai net sveika bet kokių (ir romantinių, ir draugiškų) santykių dinamikai. Dėl nedidelių prieštaravimų geriau vieni kitus pažįstame ir įvertiname vieni kitų vertybes. Visgi nesutarti, kaip ir sutarti, reikia mokėti. Skiriami 3 pozityvaus ginčo aspektai. Pirmasis – išmintingai įvertinti, ar nesutarimo objektas iš tiesų vertas žodžių dvikovos. Aršiai diskutuoti verta tuomet, kai nesutarimų objektas iš tiesų svarbus abiem oponentams. Antrasis – ginčytis verta tik dėl to, ką abu oponentai išmano. Antraip neįmanoma nei pateikti argumentų, nei surasti konsensuso. Mat ginčytis mėginant kažko išmokyti yra beprasmiška. Trečioji gero ginčo taisyklė – visada įsiklausyti į tai, ką sako oponentas. Aklas tikėjimas tik savo tiesa neleidžia pamatyti visų faktų ir emocinių atspalvių, kurių neišvengiamai atsiranda ginant poziciją. Žodžių dvikova veda į pozityvų rezultatą tuomet, kai gebame iš priešininko kalbos išskirti racionalius ir pozityvius aspektus. Galiausiai, jeigu diskutuojant prasideda asmeniniai įžeidinėjimai ar puolimas, tuomet pokalbį / ginčą būtina iškart nutraukti. Atsiradusią įtampą padeda sumažinti išsikalbėjimas. Tai reiškia, kad kiekvienas pokalbio dalyvis turi gauti savo laiko limitą. Jis neturi būti nutraukiamas, taip pat pats turi gebėti gerbti diskusijos taisykles. Kartais tenka tiesiog sutarti, kad nuomonės yra skirtingos. Visgi tai nėra kliūtis nuoširdžiam bendravimui.

 

Pasaulis niekada nesisuka aplink vieną žmogų

 

Geriems santykiams ir sklandžiam bendravimui labai pasitarnauja suvokimas, kad visi gauname tai, ką duodame. Žinoma, yra išimčių, kai užmezgamas toksiškas ryšys. Visgi esant normaliai santykių dinamikai nesunku pastebėti, kad daugelis su mumis elgiasi taip, kaip mes su jais. Vargu ar galima tikėtis iš artimųjų šypsenų ir atjautos, jeigu patys nuolat esame suirzę, mėgstame įžeidinėti ir demonstruoti kaprizus. Taip pat neverta iš aplinkinių laukti pagarbaus elgesio, jeigu patys jų negerbiame. Paprasčiau tariant, jeigu norime, kad draugai ar artimieji būtų sąžiningi, švelnūs ir pagarbūs, patys turime duoti saikingo atvirumo, švelnumo ir pagarbos. Itin svarbu sau pripažinti, kad negalime tapti svarbiausi visų mus dominančių žmonių gyvenimuose. Kiekvienas esame asmeninės istorijos pagrindiniai herojai, o štai visų kitų – tik šalutiniai veikėjai. Tad mėginti jėga įsitvirtinti kito žmogaus kasdienybėje tikrai neverta. Bendraujant svarbu gerbti kito nustatytas asmenines ribas ir nesibaiminti pačiam jų nubrėžti. Kiekvienas santykis – susitarimo reikalas. Ir apie tą susitarimą verta pasikalbėti. Jeigu artimas asmuo nuolat užduoda nemalonius ir trikdančius klausimus, nėra nemandagu jam pasakyti, kad tai trikdo. Lygiai taip pat prieš užduodant itin asmenišką klausimą verta pasiteirauti žmogaus, ar jam ši tema priimtina. Dažnai įsivaizduojame, kad sutikus potencialų draugą ar romantinių santykių partnerį viskas turi klostytis kone savaime. Visgi realybėje taip nebūna, nes žmonės nemoka skaityti vieni kitų minčių.

 

Trumpai

 
  • Vieni greičiausiai santykius suardančių dalykų yra melagystės ir gudravimai. Jeigu nesinori kažko atskleisti kitiems, neverta mėginti išsisukinėti. Geriau atvirai pasakyti, kad šia tema kalbėti nesinori, nei mėginti prisidengti vadinamuoju baltu melu. Net ir nekaltas melas yra melas, o su juo susidūręs žmogus jaučiasi išduotas ir pažemintas.
  • Komplimentai ir pagyrimai neturėtų virsti pataikavimu. Pastebėti patrauklias ir malonias savybes bei apie jas užsiminti yra puiku. Mat tai padeda parodyti žmogui, kad juo domimasi, jis vertinamas. Visgi nenuoširdūs komplimentai nesunkiai atpažįstami, o juos išgirdęs asmuo pasijunta nepatogiai. Tad jeigu abejojate, ar jūsų pastebėjimas tinkamas, geriau patylėkite.
  • Bendravimas – lyg dvipusis eismas. Bendraujant reikia ne tik duoti kitiems, bet ir pasiimti tai, kas reikalinga.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė