1636 m. Nyderlandų visuomenė staiga išprotėjo dėl egzotiškų tulpių svogūnėlių. Metų atlyginimas aukotas retos veislės egzemplioriams tikintis pardavus užsidirbti dar daugiau. Ūkininkai, mechanikai, jūreiviai, tarnaitės, net kaminkrėčiai stojo į eilę vildamiesi praturtėti, tačiau viskas baigėsi sumaištimi – vos po metų tulpių burbulas sprogo!

 

Close,Up,Shot,Of,White,Tulips,In,Sunset.,The,BloomingNyderlandų aistra tulpėms

 

Galingos Ispanijos imperijos troškimas užimti dar daugiau žemių ir jas valdyti turėjo įtakos visai Europai. 1560 m. ispanai turėjo planą sustiprinti Nyderlandų kontrolę, tačiau vykę neramumai pamažu išaugo į kalvinistų vadovaujamą revoliuciją ir Aštuoniasdešimties metų karą dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos. Šis konfliktas Ispanijai atsiėjo daugybę išlaidų, todėl galiausiai nuspręsta bandyti užkariauti olandų sąjungininkę Angliją, tačiau nesėkmingai. Nuo 1560 iki 1600 m. Nyderlandai patyrė didelį demografinį pokytį. Pirkliai vyko į uostamiesčius, tokius kaip Amsterdamas, Harlemas ir Delftas, ir įkūrė prekybos bendroves, įskaitant garsiąją Olandijos Ost Indijos bendrovę. Ši turėjo beveik vyriausybinius įgaliojimus, tarp jų galimybę kariauti, įkalinti ir įvykdyti bausmę nuteistiesiems, derėtis dėl sutarčių, kalti savo monetas ir steigti kolonijas. Be to, jai suteikta 21 metų monopolija vykdyti prekybos veiklą Azijoje. Nepaisant viso tuo metu tvyrojusio šurmulio, Nyderlandai pagaliau pradėjo mėgautis gausėjančiu biudžetu. Savo naujai nepriklausomoje valstybėje olandams daugiausia vadovavo miestų oligarchijos, sudarytos iš turtingų pirklių, skirtingai nei kitose to meto Europos šalyse, kurias kontroliavo bajorai. Keičiantis ekonomikai, be abejo, keitėsi ir kultūrinės vertybės. Pamažu didėjo susidomėjimas gamtos istorija, žmones žavėjo egzotika, todėl pirkliai to nepraleido pro akis, prekės iš Osmanų imperijos ir Tolimųjų Rytų buvo gerokai brangesnės nei iš kitų vietų. Kai 1590-aisiais olandų botanikas Carolus Clusius įkūrė botanikos sodą Leideno universitete, tulpės tapo vienu iš populiariausių augalų. Nors tulpės pasauliui nebuvo naujiena (augintos Stambule jau nuo 1055 m.), tačiau Nyderlandų gyventojai dėl jų greitai pametė galvas. Tulpės tapo ne tik vienos iš labiausiai vertinamų gėlių Osmanų imperijoje, bet ir Nyderlanduose. Olandai sužinojo, kad tulpes galima išauginti iš sėklų arba pumpurų, užaugusių ant motininio svogūnėlio. Svogūnėliui, išaugti iš sėklos, užtrunka apie 10 metų, kol galiausiai galima gėrėtis žiedu, o į žemę pasodinus svogūnėlį, žiedais galima džiaugtis jau kitais metais. Tiesa, šios gėlės reikalavo ypatingos priežiūros. Profesionalūs tulpių augintojai 1600-ųjų pradžioje ėmė tobulinti ir aiškintis šių gėlių auginimo subtilybes. C. Clusius ir kitus tulpių prekeivius ypač domino margi svogūnėliai, t. y. tulpės, kurių žiedlapiai turėjo dryžių ar margą raštą, o ne vientisą spalvą. Netrukus šios tulpės tapo itin graibstoma brangia preke. Dryžuoti svogūnėliai skatino pirkėjų azartą, koks žiedas pražys. Augintojai, neskaičiuodami pinigų, varžėsi dėl geresnių ir keistesnių margumų. Tik vėliau paaiškėjo, kad šis akiai neįprastas raštas atsirado dėl viruso, kuriuo užkrėsti svogūnėliai mažiau linkę daugintis.

 

Nežmoniškas kainos šuolis

 

Netrukus po to, kai tulpės pirmą kartą buvo įvežtos į Europą, visi tarsi išprotėjo. Tulpės svogūnėlis, pavadintas ’Semper Augustus’, išsiskleidžiantis į liepsną panašiais baltai raudonais žiedlapiais, parduotas brangiau nei kainavo dvaras su dideliu sodu populiariame Amsterdamo rajone. Galiausiai tulpės tapo galingu statuso simboliu, o kilmingieji ir viduriniosios klasės atstovai ėmė grumtis norėdami gauti retų egzempliorių. Greitai prekyba tulpėmis tapo atskira rinka. Žmonės neskaičiuodami mokėjo už egzotiškus svogūnėlius tiek, kiek paprašyti, todėl kai kurių svogūnėlių kaina nuo 1636 m. gruodžio iki 1637 m. vasario šoktelėjo net 12 kartų. Brangiausi tulpių svogūnėliai kainavo apie 5000 florinų, tiek, kiek galėjo kainuoti daugelio svajonių namas. Taip pat dažnai šie svogūnėliai buvo verti 300 guldenų, būtent tiek, kiek kvalifikuotas meistras uždirbo per metus. Iki 1630-ųjų miestų centruose iškilo tulpių prekyvietės, o svogūnėliais prekiauta taip pat, kaip ir šiuolaikinėmis akcijomis Volstrite. Prekybos tulpėmis paklausa 1636 m. buvo tokia didelė, kad Amsterdamo biržoje Roterdame, Harleme ir kituose miestuose buvo įkurti reguliarūs prekybos centrai. Būtent tuo metu profesionalūs prekybininkai įsitraukė į pirkimų ir pardavimų sandorių pasiutpolkę ir atrodė, kad visi uždirba pinigų tiesiog turėdami keletą šių retų svogūnėlių. Atrodė, kad turtuose prekybininkai galės maudytis amžinai ir vis atsiras naujų svogūnėlių pirkėjų, tačiau galiausiai burbulas pradėjo bliukšti. Žmonės pirko svogūnėlius imdami paskolas ir tikėdamiesi, kad jas grąžins, vos gaus trokštamą atlygį pardavę prekę, ir vėl galės ką nors įsigyti. Tačiau situacija tapo nevaldoma, svogūnėlių pardavėjai buvo priversti parduoti juos bet kokia kaina ir skelbti bankrotą. Tulpių kaina pradėjo drąstiškai kristi. Tulpių manija truko iki 1637 m. vasario, kai rinka žlugo po to, kai keli didesni pardavėjai nusprendė išparduoti visą turimą svogūnėlių kolekciją. Kainos smuko, kilo nedidelė panika. Vis daugiau žmonių nevykdė susitarimo pirkti tulpes už žadėtą ​​kainą, o jau sumokėję prekybininkai liko skolingi arba bankrutavo. Išdidūs prekeiviai per naktį tapo beveik elgetomis. Galiausiai Nyderlandų vyriausybė sudarė komisiją tulpių netvarkai ištaisyti, tačiau vėlesniais metais ekonomika paniro į nedidelę depresiją.

 

Woman,Planting,Tulip,Bulbs,In,A,Flower,Bed,During,AAr tulpių manija tikrai egzistavo?

 

Škotų žurnalisto Charleso Mackay minios psichologijos tyrimas, pirmą kartą paskelbtas 1841 m., siekė paaiškinti turto kainų burbulus ir nelogišką žmonių elgesį. Tiesa, sensacingas žurnalistas ir puikus istorijų pasakotojas niekada nesilankė Olandijoje. Anot C. Mackay, šio tulpių burbulo metu visų socialinių sluoksnių spekuliantai pirko ir pardavė tulpių svogūnėlius ir netgi buvo deklaravę ateities sandorius. Teigiama, kad kai kurios tulpių veislės 1637 m. trumpam tapo brangiausiais objektais pasaulyje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai Peteris Garberis ir Anne Goldgar padarė išvadą, kad C. Mackay smarkiai išpūtė tulpių manijos mastą ir poveikį ekonomikai. Pasirodo, tulpių manija buvo pervertinta. Jų auginimas ir pardavimo sandoriai vyko keletą metų. Įprastomis sąlygomis, tai nebuvo problema, nes būsimo pirkinio sutartis iš anksto sudaroma metams ar daugiau. Augintojai negalėjo padidinti produkcijos vien tik remdamiesi rinkoje esančia kaina. Ekonomistas Earlas Thompsonas nustatė, kad kainos kilo vien dėl to, jog tiekėjai negalėjo patenkinti visos paklausos, be to, augintojai ėmė sudarinėti legalias sutartis ateities sandoriams. Faktinis naujų tulpių svogūnėlių pardavimas per visą laikotarpį išliko įprastas. Londono karališkojo koledžo istorikė A. Goldgar teigia, kad nors tulpių manija galėjo būti visai neekonominis ar spekuliacinis burbulas, olandams šis laikas buvo traumuojantis. Anot jos, nors finansų krizė palietė nedaugelį, tulpių manijos šokas gyventojams buvo didžiulis.

 

Autorius Monika Budnikienė