Pačioje šiaurės Uralo širdyje yra paslaptinga vieta – Manpupunero plynaukštė. Vietiniai mansi tautos piemenys ją praminė vieta, kurioje yra „Maži kalnų stabai“. Tokį pavadinimą vietovė gavo ne be reikalo. Čia kaip įšaldyti milžinai stūkso septynios, šiurpą keliančios akmeninės skulptūros. Senoje mansi tautos legendoje pasakojama, kad kadaise septyni akmeniniai stulpai buvo septyni samojedų genties milžinai, kurie ketino perėję kalnus pasiekti Sibirą ir sunaikinti visus jo gyventojus. Tačiau kai pasiekė Manpupunerą jų vadas šamanas pamatė šventą Jalpingnerio kalną. Išsigandęs jis išmetė iš rankų būgną, kuris nukrito ant aukščiausios viršukalnės ir visi jo bendražygiai suakmenėjo iš siaubo.

 

vieta

Kitoje, nors ir ne tokioje populiarioje mansi tautos legendoje pasakojama apie auksu tviskančią bobą. Jeigu vasarą užkoptumėte ant šių kalnų, vakaruose išvystumėte ant nugaros gulinčią moterį, aštriais ir bauginančiais veido bruožais. Piemenys pasakoja, kad tai suakmenėjusi šamanė, kuri įžeidė vieną šiaurės tautų garbinamų deivių – auksinę bobą. Šamanė neva bandė sustabdyti kalnuose šią mitinę būtybę, nes manė, kad jai priklauso kalnai. Tačiau ji pradėjo klykti ir deivės balsas numarino visa, kas gyva labai dideliu atstumu. Šamanė netekusi jėgų nukrito ant žemės ir suakmenėjo. Ne tik vietiniai kalnų gyventojai pasakoja, kad retkarčiais auksinė moteris klykauja nesavu balsu kalnuose. Kalnuose sklindantį garsą, panašų į trimito, girdėdavo ir apsilankę svetimšaliai.

 

Pasakojimai apie auksinę bobą, kurią mansi genties gyventojai vadina „Sorin-ekva“,  siekia pagonybės laikus. Auksinė boba buvo garbinama istorinėse Rusijos žemėse, į vakarus nuo šiaurinio Uralo, Didžiojoje Permėje. Ši būtybė taip pat minima Skandinavijos sagose, tačiau jose žinoma vardu Jumala. Pasak etnografų, legenda gimė tolimojoje Indijoje. Didžiosios Permės gyventojai vertėsi laukinių gyvūnų kailių ir odų prekyba su kitais kraštais ir taip sužinojo tolimų Skandinavijos šalių pasakojimus. Kai dauguma gyventojų atsivertė į krikščionybę, senąjį pagonišką tikėjimą išpažįstantys žmonės buvo priversti slėptis Uralo kalnų urvuose ir klaidžiuose miškuose.

 

Kai kurių istorikų nuomone, auksinės moters skulptūra buvo atgabenta iš Romos, kai 410 metais vyko mūšis su ugrais. Kiti mano, kad tai Budos statula, turinti kitos budistų dievybės Guan Jin bruožų. Egzistuoja ir tokia nuomonė, kad statula yra krikščioniškos kilmės. Manoma, kad tai madona, pavogta iš kokios nors krikščionių bažnyčios. Per visą istoriją skulptūra buvo mėginama pavogti ne vieną kartą. Pamatyti statulą galite PASPAUDĘ ČIA.

 

Auksinės bobos fenomenas domina ir ufologus. Jie bando įtikinti, kad dievybė tiesiogine prasme nukrito iš dangaus. Egzistuoja nuomonė, kad auksinė boba – tai ateivių robotas, kuris dėl tam tikrų priežasčių, tikriausiai dalinio gedimo, buvo išmestas iš skraidančios lėkštės. Kaip ir suakmenėję milžinai plynaukštėje, taip ir auksinė boba nebegalėjo judėti. Iš pradžių ji dar galėjo skleisti keistus garsus, bet paskui virto aukso statula. Auksinės bobos, gyvybę teikiančios saulės deivės, pasaulio motinos, atvaizdas iki šių laikų yra Rusijos federacijos respublikos Komijos herbe.

 

Šiauriniuose Uralo kalnuose dabar vasarą piemenys gena gyvulių bandas, tačiau kažkada labai seniai jie to negalėjo daryti, nes kiekvienas įžengęs į kalnus sunkiai susirgdavo ir po varginančios ligos mirdavo. Seni žmonės pasakojo, kad taip vykdavo dėlto, nes kalnuose vaikščiodavo, skleisdama žudantį garsą, įpykusi auksinė boba. Eiti tolyn į kalnus buvo labai baisu. Auksinė boba rėkdavo siaubingu žmogaus ausiai balsu.

 

Uralo kalnuose yra kalnas, ant kurio kažkada buvo įrengta saulės deivei skirta šventykla. To kalno papėdėje yra beveik apskritas ežeras. Pagonys ateidavo čia palikti dovanų ir aukų deivei.

 

Šiose vietovėse 1959 metais nutiko keistas nelaimingas atsitikimas. Grupelė jaunų slidininkų pasiklydo kalnuose. Atvykę gelbėtojai šiaip ne taip rado palapinę su turistų kūnais. Kiekvieno jų veiduose buvo sustingusi neįsivaizduojamo siaubo išraiška. Tyrėjai nustatė, kad galima mirties ir išgąsčio priežastis – labai didelio intensyvumo infragarso poveikis žmonėms.

 

Kas skleidžia šiuos žudančius garsus? Galbūt jie kažkaip susiję su auksine boba ir ateiviais? Tačiau kam toli nuo žemės esančiai civilizacijai reikėjo sukurti robotą, kuris veikia tik iš dalies ir numesti jį į žemę? Kol kas galime tik spėlioti…