1848-ųjų žiemą dailidės Džeimso Vilsono Maršalo netikėtai atrasto aukso užuomazgos paskatino nesuvokiamą laimės ieškotojų antplūdį. Aukso atsargos tirpo kaip sniegas pavasarį, o Kalifornija ir jos apylinkės dėl masinės migracijos pasikeitė neatpažįstamai.

 

Istorinis atradimasMale,Gold,Diggers,From,Wild,West,During,Gold,Rush,In

 

1848 m. sausio 24 d. Džeimsas Vilsonas Maršalas, dailidė iš Naujojo Džersio, Amerikos upėje Siera Nevados kalnų papėdėje netoli Kolomos, Kalifornijoje, aptiko tviskančių aukso dalelių. Tuo metu vyras turėjo pastatyti vandeniu varomą lentpjūvę Johnui Sutteriui, Vokietijoje gimusiam Šveicarijos piliečiui ir Nueva Helvetia (Naujoji Šveicarija, vėliau tapo Sakramento miestu) kolonijos įkūrėjui. „Tai privertė mano širdį plakti, nes buvau tikras, kad tai auksas“, –atradimą prisiminė dailidė. Praėjus kelioms dienoms po atradimo J. Sutterio malūno vietoje buvo pasirašyta Gvadalupės Hidalgo sutartis, baigusi Meksikos ir Amerikos karą ir perdavusi Kaliforniją į JAV rankas. Tuo metu teritorijoje gyveno 6500 kaliforniečių (ispanų arba meksikiečių kilmės žmonių), 700 užsieniečių (daugiausia amerikiečių) ir 150 000 indėnų. Netrukus J. Sutteris pavergė šimtus vietinių amerikiečių kaip nemokamą darbo jėgą bei laikiną apsaugą, kad apgintų savo teritoriją ir plėstų imperiją. Nors pasamdytas dailidė ir J. Sutteris bandė slėpti naujienas apie atradimą, žinia pasklido ir jau kovą laikraščiai skelbė, kad šalia naujojo malūno randami dideli kiekiai aukso. Vietiniai tik kraipė galvas ir netikėjo tuo, ką skaitė, tačiau galiausiai buvo suvilioti minties, kad galbūt ką nors pavyks rasti, juk reikia tik nuvykti ir pabandyti. Dar po trijų mėnesių maždaug trys ketvirtadaliai San Fransisko vyrų paliko miestą dėl aukso kasyklų, o kalnakasių skaičius šioje vietovėje rugpjūtį išaugo iki maždaug 4000. Kai naujienos pasklido visame pasaulyje, į Kaliforniją ėmė plūsti pirmieji migrantai, jie atvyko iš kraštų, į kuriuos buvo galima patekti laivais, pavyzdžiui, Oregono, Sandvičo salų (dabar Havajai), Meksikos, Čilės, Peru ir Kinijos.

 

Paliktos šeimos ir įkeistas turtas

 

1849 m. amerikiečiai (dažniausiai vyrai), apimti aukso karštligės, skolinosi pinigų, įkeitė savo turtą arba išleido santaupas, kad galėtų atvykti į Kaliforniją. Siekdami turtų, apie kuriuos niekada nedrįso pasvajoti, paliko šeimas ir gimtuosius miestus. Namuose paliktos moterys ėmėsi naujų pareigų, pavyzdžiui, vadovauti ūkiams ar verslui, vienos rūpinosi vaikais. Tūkstančiai būsimų aukso kalnakasių keliavo sausuma per kalnus arba jūras, plaukdami į Panamą ar net aplink Horno kyšulį, piečiausią Pietų Amerikos tašką. Iki metų pabaigos Kalifornijos nevietinių gyventojų skaičius jau siekė 100 000, kai prieš metus jų buvo vos 20 000. Šiam gauti nereikėjo jokio kapitalo, nes dirbantis žmogus neturėjo nieko kito, tik kirtiklį, kastuvą ir skardinę, kuria galima kasti ir plauti žvyrą. Iki metų pabaigos regione buvo 5000 kalnakasių, 1849 m. pabaigoje jų buvo per 50 000, 1850 m. skaičius išaugo iki 100 000, o 1851 m. pasiekė 125 000. Istorikai sako, kad Kalifornija buvo amerikonizuota beveik per vieną naktį ir tapo vieta, kurioje dominavo amerikiečiai, o ne meksikiečiai, kurie ten gyveno dar iki aukso atradimo. Siekiant patenkinti geresnio gyvenimo trokštančių žmonių poreikius, visame regione atsirado aukso kasyklų miestų, kuriuose buvo parduotuvių, salonų, viešnamių ir kitų įmonių, siekiančių užsidirbti iš aukso karštligės. Nuolatinis chaosas kalnakasių stovyklose ir miesteliuose darėsi vis labiau neteisėtas, įskaitant banditų siautėjimą, azartinius lošimus, alkoholizmą, prostituciją.

 

1850 m. auksas Kalifornijos vandens telkiniuose beveik išnyko, vis labiau reikėjo profesionalių kalnakasių. Kasyba visada buvo sunkus ir pavojingas darbas, o norint praturtėti neužteko tik įgūdžių ir sunkaus darbo, reikėjo bent krislelio sėkmės. Auksas tapo vis sunkiau pasiekiamas, todėl auganti kasybos industrializacija paskatino vis daugiau kalnakasių, kurie prieš tai dirbo su savo atsivežtais kirtikliais, tapti samdomais darbininkais. Tačiau daugeliui aukso žvalgytojų viltys praturtėti greitai išblėso. Kalnakasiai valgydavo prastą maistą ir gyvendavo perpildytose, skurdžiose patalpose, kur lengvai plinta ligos. 1850 m. Sakramente nuo choleros epidemijos per tris savaites mirė 1000 žmonių. Aukso gręžimo ir kasimo darbas buvo sunkus ir nešvarus, juolab neproduktyvus. Nauja hidraulinės kasybos technika, sukurta 1853 m., atnešė milžinišką pelną, tačiau sunaikino didžiąją dalį regiono kraštovaizdžio. Nors aukso kasyba tęsėsi, aukščiausią tašką ji pasiekė 1852 m., kai iš žemės ištraukė apie 81 mln. JAV dolerių vertės aukso. Vėliau jo buvo iškasama vis mažiau, o vertė siekė vos 45 mln. JAV dolerių. Po nesėkmingų metų bendras gyventojų skaičius palaipsniui mažėjo, kol galiausiai pasiekė 380 000.

 

Keletas vyrų per tą laiką tapo pasakiškai turtingi ir visiškai ne dėl rasto aukso, o pardavinėdami prekes tiems, kurie atvyko į Vakarus ieškoti laimės. Pirmasis Kalifornijos milijonierius buvo ne kalnakasys, o prekybininkas ir laikraščių leidėjas Samuelis Brannanas, kuris aukso karštligės įkarštyje pardavinėjo įrangą ir atsargas naujokams. Kiti prekybininkai buvo Lelandas Stanfordas, įkūręs Stanfordo universitetą, Domingo Ghirardelli, išgarsėjęs šokolado ir kavos verslu, bei Levis Straussas – garsiųjų mėlynų džinsų gamintojas.

 

Vietinių ir atvykėlių konkurencija

 

Noras savo kišenes pripildyti geltonuoju metalu viliojo migrantus ne tik iš Amerikos rytų, bet ir iš užsienio. 1852 m. į Kaliforniją atvyko 20 000 Kinijos imigrantų. Šie nuolat kentė smurtinius išpuolius stovyklose, susidurdavo su rasizmu, gaudavo mažą algą ir pavojingus darbus. Įstatymai jiems nepadėjo – kinų migrantams net uždrausta liudyti teisme po baltojo vyro žmogžudystės. 1850 m. Užsienio kalnakasių licencijavimo įstatymas nustatė 20 JAV dolerių mėnesinį mokestį ne JAV auksakasiams, nors po metų jis panaikintas. Įstatymas turėjo ilgalaikį poveikį – daugelis kinų migrantų apsigyveno San Fransiske ir sukūrė pirmąjį JAV kinų kvartalą. Visi šie atvykėliai pakeitė valstybės geografiją. Trys buvę maži ir menkai apgyvendinti miestai staiga išaugo į klestinčius San Fransiską, Sakramentą ir Stoktoną. Visa tai smarkiai paspartino Jungtinių Valstijų plėtrą. Dėl išteklių ir augančio gyventojų skaičiaus Kalifornija 1850 m. rugsėjį tapo 31-ąja Amerikos valstija.

 

Aukso karštligės poveikis

 

Nauji kasybos metodai ir gyventojų bumas po aukso karštligės visam laikui pakeitė Kalifornijos kraštovaizdį. Užtvankos, skirtos tiekti vandenį į kasyklas vasarą, pakeitė upių tėkmę nuo dirbamos žemės, o kasyklų nuosėdos užkimšo kitas. Miško ruošos pramonė šioje vietovėje atsirado dėl būtinybės kasyklose statyti auksui sijoti ir perdirbti reikalingus įrenginius, dėl kurių toliau buvo eikvojami gamtos ištekliai. 1884 m., teismo sprendimu, hidraulinė kasyba uždrausta ir netrukus žemės ūkis tapo dominuojančia Kalifornijos pramonės šaka. Nors išliko keletas kasyklų ir aukso karštligės miestelių, didžioji tos eros paveldo dalis saugoma Bodžio valstijos istorijos parke.

 

Kalifornijos aukso karštligė buvo trumpa. 1851 m. kalnakasių pajamos sumažėjo nuo 20 (1848 m.) iki mažiau nei 8 JAV dolerių per dieną. Galiausiai kalnakasiai pradėjo burtis į įmones, nes tapo aišku, kad žmonių, norinčių praturtėti, yra daugiau nei likusių aukso grūdelių. Tiesa, šiandien Kalifornijos ekonomika yra penkta pagal dydį pasaulyje, kurią skatina žemės ūkis, technologijų ir pramogų pramonė, ir netrukus gali aplenkti Vokietiją bei užimti ketvirtą vietą.

 

Autorius Monika Budnikenė