Tabakas – vienas prieštaringiausių ir kartu įtakingiausių augalų istorijoje. Nuo senovės Amerikos indėnų šventinių apeigų iki modernaus masinio reiškinio – kol tapo ne tik pramonės varikliu, bet ir keitė žmonijos įpročius.

 

Nuo dvasingumo iki politikosAgriculture,Carrying,The,Harvest,Of,Tobacco,Leaves,In,The,Harvest

 

Nuo seniausių laikų Amerikos indėnai naudojo tabaką įvairiais būdais – kramtė džiovintą, uostė smulkintų lapų miltelius, degino lapus molinėse ar medinėse pypkėse. Tabakas tapo jų kasdienybės ir religinių apeigų dalimi: pypkės dūmai padėjo suvienyti priešus, naudoti kaip gydomoji priemonė ritualinėse ceremonijose, leido susilieti su gamta. Iki šiol sklando mitas apie rūkymo ištakas, kai vienas šamanas, siekdamas išvilioti lietų, į dangų paleisdavo pypkės dūmus – manyta, kad tokį iš burnos paleistą dūmų debesėlį palaimins aukštesnės jėgos. Tikslesnių istorinių įrodymų randa archeologai. Tyrinėjant Andų regioną išsiaiškinta, kad tabakas augintas jau maždaug 6000–3000 m. pr. Kr., o pietiniame Peru rasta rūkymo įrankių likučių, datuojamų apie 200 m. pr. Kr.–300 m. Majai iš dabartinės Meksikos teritorijos 500–900 m. išplėtė ritualinį rūkymą iki Misisipės slėnio. Čia algonkinų genties indėnai kūrė sudėtingas ceremonijas, manydami, kad kylančiuose dūmuose apsireiškia Didžioji Dvasia Manitu. Tai energija arba dvasinė esybė, įsikūnijusi į įvairius pavidalus – medžius, uolas, gyvūnus, žmones, net gamtos reiškinius, pavyzdžiui, audras ar vėjų gūsius. Algonkinų šamanai tikėjo, kad jie gali susisiekti su Manitu ir paprašyti pagalbos sergantiems, medžiojant žvėris ar sprendžiant konfliktus. Jie nešiojo specialius talismanus su augalų ir kaulų fragmentais, sukaupusiais šios dvasios galią.

 

Tiesa, tabakas nuo seno buvo ne tik dvasinė priemonė, bet ir vertinga prekė, šimtmečiais keliavusi senaisiais prekybos keliais. Molinės, akmens ar net sidabrinės pypkės, dažnai žmogaus ar gyvūno pavidalo, dovanotos kitoms gentims stiprinant politinius sandorius ir sudarant taikos sutartis. Mezoamerikoje majų ir actekų valdovai pypkės dūmais palydėdavo oficialius susitikimus: atvykėliai pirmiausia privalėdavo užsirūkyti ceremoninę pypkę, o jos dūmai simbolizavo dvasingų santykių pamatus. Šis paprotys – dalytis dūmais kaip pagarbumo ženklu – vėliau atsirado ir Europoje. Kai 1492 m. spalio 12 d. Kristupas Kolumbas išsilaipino San Salvadoro saloje, dienoraštyje aprašė vietinius, kurie mėgavosi dūmais degindami tabako lapų ritinėlius. Po kelių savaičių jo įgulos narys Rodrigo de Jerezas, išbandęs šį ritualą, tapo pirmuoju europiečiu, ragavusiu tabako dūmų. Šis neįprastas įprotis Ispanijoje sukėlė tokį susidomėjimą ir baimę, kad drąsuolį apkaltino velnio praktika ir net uždarė į inkvizicijos areštinę. Taip nuo XV a. pabaigos tabakas iš Amerikos genčių ceremonijų lėtai perėjo į visuotinį paprotį Europoje: greitai po K. Kolumbo kelionės tabako sėklos pasiekė Ispaniją ir Portugaliją, vėliau – Prancūziją, o iki XVI a. vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tabako dūmai jau skverbėsi į bajorų salonus. Per kelis dešimtmečius rūkymas tapo ne tik dvasine praktika, bet ir svarbia socialine bei ekonomine jėga, apibrėžusia naują prekybos ir politikos erą.

 

Vaistas, tapęs įpročiu

 

Europoje tabakas iš pradžių vertintas kaip vaistas. 1560 m. Prancūzijos diplomatas Jeanas Nicotas išsiuntė karalienės Kotrynos Mediči rūmams tabako sėklų ir miltelinio uostomojo tabako receptą kaip priemonę migrenai gydyti. Vėliau iš jo pavardės kilo terminas „nikotinas“. Manyta, kad tabako garai skatindavo čiaudulį, kuris išvaikydavo piktąsias dvasias. Tačiau greitai paaiškėjo, kad pagrindinė nauda buvo malonus kvapas ir lengvas atsipalaidavimas.

 

Italų kilmės Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči tapo didžiausia tabako mėgėja karalystėje. Ji ne tik pati reguliariai uostė tabaką, bet ir viešai skatino šį įprotį. Jos pavyzdžiu pasekė Prancūzijos aristokratija, o vėliau – augantis vidurinis sluoksnis kaimyninėse Ispanijos ir Portugalijos karalystėse. Netrukus tabakas ėmė keliauti prekybos keliais iki Rytų Europos ir Rusijos, Osmanų imperijos, Kinijos. XVII a. vokiečių ir olandų pirklių laivai atveždavo tabako į Nagasakį ir Kagošimą, kur japonai sukūrė specialias pypkes „kiseru“: jas sudarė plonas, ilgas vamzdelis su metaline arba sidabrine galvute, skirtas trumpoms, stiprioms dūmų dozėms. Afrika irgi greitai priėmė naujovę: vakarinę jos pakrantę pasiekė portugalų ir prancūzų laivai, o Rytų Afrikoje tabakas plito per arabų prekybos tinklus. Per kelis dešimtmečius šio augalo vartojimas paplito beveik visame pasaulyje.

 

Visgi ne visi valdovai žavėjosi nauju įpročiu. Anglijos karalius Jokūbas I 1604 m. pasmerkė rūkymo įprotį, o popiežius Urbonas VIII 1642 m. grasino vienuoliams ekskomunika už tabako vartojimą sakraliose apeigose. Osmanų sultonas Muradas IV netgi įsakė nukirsti galvas viešai rūkantiems Stambule. Pasirodo, tokių draudimų prireikė po didžiulio 1633-aisiais kilusio gaisro: uždraudė ne tik tabaką, bet ir alkoholį bei kavą manydamas, kad šie nuodai silpnina visuomenės drausmę ir kenkia viešajai tvarkai. Sultonas, apsirengęs kaip paprastas pilietis, vaikščiodavo po miestą ir, užuodęs rūkantį ar kavą geriantį asmenį, nedelsdamas vykdydavo bausmę. Per parą nubausdavo net iki 18 neklusniųjų.

 

Kai kurie valdovai bandė reguliuoti tabako prekybą pelno sumetimais. 1606 m. Ispanija draudė tabako auginimą savo kolonijose (Kuboje, Margaritos saloje Venesueloje, Puerto Rike ir kt.). Tačiau 1632 m. įsteigta Karališkoji tabako kompanija greitai sukūrė monopolį ir gausiai papildė karališkąjį iždą. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII 1635 m. pirmiausia leido tabaką skirti tik gydytojams, bet jau kitąmet, įvertinęs augančias pajamas, atšaukė šį apribojimą. Virdžinijoje 1629 m. naujakuriai ėmė auginti tiek daug tabako, kad pamiršo javus – tai paskatino britų valdžią įvesti apmokestinimą ir kvotų sistemą.

 

Nuo lapo iki cigaretės

 

K. Kolumbas Karibų salose pirmą kartą pamatė, kaip vietiniai indėnai rūko džiovintų tabako lapų ritinėlius, juos degindami molinėse ar medinėse pypkėse. Šis vaizdas europiečiams buvo visiškai naujas – jie pamatė, kad tabakas gali būti vartojamas ne tik kramtant, bet ir įkvepiant dūmus. Tačiau tabako vartojimo būdų Amerikoje buvo kur kas daugiau. Rytų Amerikos indėnai tabako lapus malė į smulkią masę, maišė su vandeniu ar net maisto priedais ir kramtė norėdami sušvelninti alkį ar atgaivinti burną medžioklėje. Pietų Amerikoje inkai ir actekai tabaką miltelių įkvėpdavo pro nosį, o kai kuriose vietovėse buvo populiarūs įvairūs tabako mišiniai su vaistiniais augalais. Ispanijos ir Portugalijos kolonijose cigarai, gaminti iš viengubai susuktų lapų, buvo gerai žinomi dar XVII a.

 

Nuo XIX a. pradžios Europoje ėmė populiarėti cigaretės – nors suktos rankomis dar XVIII a., masinė jų gamyba prasidėjo tik apie 1881 m. Mat tuomet Jamesas Albertas Bonsackas išrado pirmąją automatinę cigarečių gaminimo mašiną, galėjusią pagaminti iki 200 cigarečių per minutę, taip supaprastinant ir pagreitinant gamybos procesą. Anksčiau cigaretes tekdavo sukti rankomis – patyręs darbininkas vidutiniškai susukdavo vos apie 4 cigaretes per minutę. Tad J. A. Bonsacko mašina buvo kelias dešimtis kartų efektyvesnė už žmogaus rankų darbą. Tai gerokai sumažino gamybos kaštus ir padarė cigaretes prieinamas plačiajai visuomenei. XX a. viduryje rūkymas tarp suaugusiųjų Europoje pasiekė aukščiausią tašką: apie 1950 m. daugelyje šalių rūkė daugiau nei 80 % vyrų ir maždaug 40 % moterų. Rūkymas tapo kasdienės kultūros dalimi – viešose vietose, darbe, net medicinos įstaigose, o tabako gaminiai reklamuoti kaip socializacijos ar atsipalaidavimo priemonė. Tik XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje mokslinės žinios apie rūkymo žalą paskatino taikyti griežtesnę tabako kontrolę.

 

Autorė Monika Budnikienė