Visi nori savo vaikams geriausio. Tai nebūtinai reiškia drabužius, žaislus ar išmaniuosius prietaisus. Trokštama, kad ateityje jie būtų saugūs ir lydimi sėkmės. Ar atžalos mokomos pagrindinių gyvenimo įgūdžių? Finansinis ugdymas prasideda šeimoje nuo mažų dienų. Šias pamokas turėtų suteikti visi tėvai.

 

vaikai

Iš kartos į kartą

 

Didžiausia atsakomybė už jaunosios kartos finansinį raštingumą gula ant tėvų pečių. Deja, ne visi pajėgūs perduoti sėkmės estafetę atžaloms. Remiantis 2020 m. amerikiečių kompanijos „T. Rowe Price“ apklausa, tik 49 % suaugusiųjų vertina žinias, kaip tvarkyti asmeninius finansus, „puikiai“ ar „labai gerai“. Apie 63 % gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, neatidėdami santaupų neplanuotoms išlaidoms.

 

„Neišmanant, kaip elgtis su pinigais, labai sunku būti lydimiems sėkmės, – teigia vaikų finansinio švietimo ekspertas Samas X Renickas. – Pinigai yra labai svarbūs kasdieniame gyvenime. Jie susiję su tuo, ką valgome, kokius drabužius dėvime, kokį automobilį vairuojame, kokiame būste gyvename, kokias dovanas dovanojame, kaip pramogaujame, kur keliaujame ir kaip atostogaujame.“

 

Daugelis tėvų nepadeda vaikams tapti labiau finansiškai raštingais. „T. Rowe Price“ apklausa atskleidė, kad tik 50 % gimdytojų nepraleidžia progų pasikalbėti su atžalomis apie pinigus. Ketvirtadalis teigė, kad tokiomis temomis diskutuoja su vaikais nenoriai, 40 % prisipažino, jog niekada nekalbėjo apie investavimą, 32 % nutyli apie pensijų fondus. Kita vertus, jaunoji karta nori, kad tėvai pasidalintų išmintimi ir patirtimi. Pusė apklaustų nepilnamečių sakė, kad pageidautų gauti daugiau žinių, kaip elgtis su pinigais.

 

Net jei nemokysime vaikų apie finansus, vienaip ar kitaip išmoks ir įgis reikalingų įgūdžių. Jeigu gimdytojai nori atlikti pagrindinį vaidmenį, formuojant atžalų jausmus, mąstymą, vertybes, atsakomybę, jie turi finansiškai ugdyti. Šia dovana vaikai naudosis visą gyvenimą.

 

Investicija į ateitį

 

Nuo jauno amžiaus. Kuo anksčiau vaikai supranta, kaip elgtis su pinigais, tuo didesnė tikimybė, kad efektyviai pritaikys įgytas žinias. Pasak Samo X Renicko, pirmosios pamokos turėtų prasidėti iki 7 metų. Įrodyta, kad nuo šio tarpsnio pradeda formuotis požiūris į pinigus. Kai mažylis bus gana sąmoningas, kad nekištų monetų ir bloknotų į burną, reikėtų papasakoti, kas tai yra ir kam naudojami. Tiesą sakant, daug veiksmingiau parduotuvėje parodyti, kaip jie veikia. Net jei atsiskaitoma banko kortele, vertėtų supažindinti, kad pinigai skirti pirkiniams įsigyti, leisti apžiūrėti kasos kvitą.

 

Įprotis taupyti. Ankstyvoji finansinė patirtis dažniausiai būna susijusi su išlaidomis. Vaikai mato, kad tėvai perka daiktus, įskaitant žaislus ir saldumynus jiems. Svarbu anksti parodyti, kad pinigus galima ne tik leisti, bet ir taupyti. „Taupymas moko drausmės ir uždelsto pasitenkinimo. Skatina išsikelti tikslus ir planuoti veiksmus. Santaupos sukuria saugumą ir nepriklausomybę, mažina streso lygį“, – pabrėžia Samas X Renickas. Rekomenduojama formuoti supratimą, kad pinigų taupymas – geras ir sveikintinas įprotis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nori elektrinio paspirtuko, kuris kainuoja 150 eurų, rekomenduojama aptarti, kiek laiko reikės taupyti, jeigu kas savaitę atidės konkrečią kišenpinigių dalį.

 

Poreikiai ir norai. Siekiant, kad atžala suprastų taupymo prasmę, reikia padėti atskirti poreikius ir norus. Paaiškinti, kad pirmai kategorijai priklauso maistas, būstas, būtini drabužiai, sveikatos priežiūra, išsilavinimas, o antrai – pramogos ir pomėgiai, naujausi technikos įrenginiai, transporto priemonės, dizainerių drabužiai ir pan. Galima aptarti šeimos biudžetą išskiriant būtiniausias išlaidas ir dalykus, be kurių galima apsieiti.

 

Galimybė užsidirbti. Vaikai privalo turėti savo pinigų, kad išmokų priimti sprendimus. JAV atliktų tyrimų duomenimis, kišenpinigius moka du trečdaliai tėvų. Verta skatinti atžalas užsidirbti pačioms. „Beveik kiekvienas vaikas vertina savo pelnytus pinigus kitaip negu tėvų duotus kišenpinigius“, – pabrėžia Samas X Renickas. Kai kuriuos darbus šeimoje atlieka nemokamai kaip indėlį į jos gerovę. Tačiau galima pasiūlyti papildomų užduočių, už kurias būtų mokama. Pvz., pavedžioti kaimynų šunį, nuplauti dėdės automobilį, parduoti nereikalingus žaislus.

 

Išlaidų kontrolė. Svarbu, kad vaikai suprastų ne tik kaip pelnomi pinigai, bet ir išleidžiami. Turi išmokti neviršyti savo biudžeto. Todėl patartina skirti kas mėnesį visą kišenpinigių sumą, kad dukra arba sūnus įgustų valdyti savo poreikius ir išlaidas. Leisti vaikams prisiimti atsakomybę. Pavyzdžiui, pasiūlyti trijų stiklainių kaupimo schemą, kai į vieną indą dedami pinigai kasdienėms išlaidoms, į kitą – taupymui, į trečią – labdarai ir dovanojimui. Nenurodyti, kokią pinigų dalį išskirti į konkretų stiklainį. Sprendimus priima vaikas. Taip pat mokyti, kad išlaidos ne visada susijusios su norimų daiktų pirkimu. Suaugusieji moka už paslaugas ir darbus, kuriuos atlieka kiti žmonės.

 

Laisvė klysti. Atžala išmoks valdyti savo pinigus ir prisiimti atsakomybę už poelgius, jeigu galės rinktis bei pajaus pasekmes. Nors tėvams dažnai kyla pagunda kontroliuoti arba patarti, prisidengiant noru apsaugoti nuo brangiai kainuojančios klaidos, būtina išlikti kantriems ir pasinaudoti galimybe aptarti pamokantį atvejį. Jeigu vaikas svajoja apie naują telefoną ir nenusiteikęs laukti nuolaidų sezono, nereikėtų kištis. Vėliau palyginti, kiek galėjo sutaupyti, jeigu pirkinį būtų įsigijęs po 2–3 savaičių. Taip sužinos, kaip juos planuoti.

 

Kreditavimo sistema. Vienas iš pagrindinių taupymo principų – tikslas neviršyti savo galimybių. Jeigu vaikas nori kažką nusipirkti, tačiau nekantrus taupyti, tėvai gali tapti jo kreditoriais. Išmoks, kad skolintus pinigus reikia grąžinti su palūkanomis. Tai reiškia, kad taupant atidedamas pasitenkinimas, tačiau prekė kainuoja mažiau, palyginti su pirkimu išsimokėtinai.

 

Finansinis pavyzdys. Tėvai turėtų ne tik kalbėti, diskutuoti, šviesti, bet ir rodyti teigiamą pavyzdį. Jeigu skundžiatės, kad sumažėjo alga ir reikia apriboti išlaidas, o paskui vedatės vaiką į parduotuvę ir prisikraunate pilną krepšį nebūtinų prekių, siunčiate dviprasmišką žinutę. Rekomenduojama įsitikinti, ar jūsų elgesys atitinka vertybes, kurias norite įskiepyti atžaloms. „Tėvai turėtų ne tik skatinti dirbti, bet ir jiems padėti, – įsitikinęs Samas X Renickas. – Vienas iš maloniausių mano vaikystės atsiminimų apie tai, kaip tėvas kartu su mumis pjovė žolę, dažė tvorą arba tvarkė garažą. Ši patirtis rodo, kad svarbu ne tik tai, ką dirbi ir kiek uždirbi, bet ir su kuo dirbi.“ Jeigu norite atžaloms išugdyti gerus išlaidų ir taupymo įpročius, jie turi matyti, kaip protingai elgiatės su pinigais. Darykite tai, ko mokote kitus.

 

Specialistės komentaras

Psichologė Vitalija Marcinkevičienė

 

Finansinis raštingumas (t. y., ką vaikas turėtų žinoti apie pinigus) priklauso nuo amžiaus?

 

Ugdyti tinkamą vaiko požiūrį į pinigus taip pat svarbu, kaip mokyti laikytis deramo etiketo taisyklių šeimoje ir visuomenėje. Gebėjimas disponuoti savo finansais neatsiranda savaime. Vaikui augant jį reikia ugdyti ir įtvirtinti dar vaikystėje.

 

Apie finansinį raštingumą reikia pradėti kalbėti su penkiamečiu vaiku. Papasakoti apie savo darbą, nusivesti į darbovietę ir parodyti aplinką. Paaiškinti, už ką gaunate atlyginimą. Priminti, kad pinigai – ne vienintelis matas santykiams palaikyti. Parodyti, kad namų ruošos darbai atliekami ne dėl atlygio, o todėl, kad jums rūpi šeima: „Aš pjaunu žolę, kad būtų malonu į ją žiūrėti ir mums būtų patogu žaisti kartu.“

 

7–11 m. vaikams reikia duoti kišenpinigių. Jų dydis priklauso nuo atžalos poreikių – naudojamo transporto, maitinimosi viešose vietose dažnio, pramogų, ekskursijų. Rekomenduojama bandyti duoti fiksuotą sumą savaitei, kad atžala išmoktų valdyti savo biudžetą ir sutaupytų. Padovanoti taupyklę, papasakoti apie savo patirtį taupant pinigus, dovanoti nedideles sumas per šventes.

 

Paauglystėje kišenpinigių poreikis didėja. 11–12 m. vaikai patys naudojasi viešuoju transportu, lanko būrelius, susitikinėja su bendraamžiais. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbu susitarti, kiek skirti kišenpinigių per mėnesį. Pagal įstatymus paaugliai nuo 14 m. gali oficialiai dirbti, tačiau maitinti, rengti ir išlaikyti privalo tėvai. Atžalai galima leisti dirbti esant būtinybei arba jei labai nori užsidirbti pinigų, pavyzdžiui, konkrečiam pirkiniui. Užsidirbti pinigai – jo nuosavybė ir turi teisę disponuoti pelnytomis lėšomis.

 

Kaip ugdyti atsakomybę?

 

Dauguma paauglių (ir ne tik), gavę į rankas tam tikrą pinigų sumą, nedvejodami išleidžia ją momentiniams troškimams. Būtina paaiškinti, kad disponavimas pinigais kelia tam tikrą atsakomybę. Prieš perkant vertėtų palyginti savo galimybes ir norus, kad pavyktų aiškiai suprasti, ko ir kiek reikia, be ko galima apsieiti.

 

Derėtų leisti vaikui pasirinkti ir sumokėti už pirkinius. Pasikalbėti apie daiktų vertę ir naudingumą. Aptarti įvairias galimų pirkinių už tam tikrą pinigų sumą galimybes. Verta kreipti vaiko dėmesį į vertingą ir reikalingą daiktą bei paaiškinti jo naudą. Palyginti savo pasirinkimą ir atžalos pirkinį, tačiau nesmerkti, tik saugiai išsakyti savo nuomonę. Ir būtinai pagirti už pagrįstą ekonomiškumą.

 

Nepeikti vaiko už pirkinius, kurie tėvams atrodo beverčiai. Vengti kontroliuoti atžalos piniginę. Suteikti pasirinkimo laisvę ir pasitikėti, kad ateityje sūnus arba dukra susidoros su finansiniais sunkumais.

 

Vengti finansinių paskatinimų už kasdienę veiklą: išplautus indus, šuns vedžiojimą, kambarių tvarkymą ir kt. Priešingu atveju įpras, kad mokama už eilines smulkmenas, ir to reikalaus nuolat. Tačiau jei vaikas tikrai padėjo atlikti darbą, galima išskirti jam priklausiančią užmokesčio dalį.

 

Aptarti pinigų naudojimo taisykles. Pavyzdžiui, nežaisti azartinių žaidimų, nesinešioti stambios sumos, nesigirti ir nesilažinti iš pinigų.

 

Paaiškinti vaikui, kad pasiūlymai uždirbti didelius, greitus ir lengvus pinigus internete arba iš nepažįstamų žmonių yra pavojingi. Jeigu nori papildomai užsidirbti, galima paskatinti iniciatyvą. Tačiau pirmiausia suaugusieji turėtų patikrinti, ar veikla yra legali ir netrukdys moksleiviui mokytis bei ilsėtis.