Atsparumas insulinui – sudėtinga organizmo būklė, dėl kurios jis nereaguoja į kasos gaminamą hormoną insuliną taip, kaip turėtų. Dėl to sutrinka cukraus kiekis kraujyje. Tai ne cukrinis diabetas, tačiau abi būklės glaudžiai susijusios. Nors apie atsparumą insulinui eiliniai piliečiai žino nedaug, kaip rodo JAV atlikti tyrimai, jis itin paplitęs – susiduria net kas trečias suaugęs žmogus.

 

Kas tai?Telemedicine,And,Human,Liver,Recovery,Concept.,Neutral,Color,Palette,,Copy

 

Atsparumas insulinui atsiranda tada, kai organizmo raumenų, riebalų ir kepenų ląstelės nereaguoja į šį hormoną taip, kaip turėtų. Atsparumas insulinui gali būti laikinas arba lėtinis, o kai kuriais atvejais gydomas. Normaliai viskas turėtų vykti taip: suvalgytas maistas suskaidomas į gliukozę (cukrų), kuri yra pagrindinis energijos šaltinis. Tuomet gliukozė patenka į kraują ir kasai siunčiamas signalas išskirti hormoną insuliną. Šis padeda kraujyje esančiai gliukozei patekti į raumenis, riebalus ir kepenų ląsteles, kad galėtų panaudoti ją energijai arba kaupti vėlesniam naudojimui. Kai tai įvyksta, sumažėja gliukozės kiekis kraujyje ir kasa nustoja gaminti insuliną. Dėl įvairių priežasčių raumenų, riebalų ir kepenų ląstelės gali netinkamai reaguoti į insuliną, o tai reiškia, kad negali efektyviai paimti gliukozės iš kraujo arba jos kaupti. Tai ir yra atsparumas insulinui. Tuomet kasa šio hormono ima gaminti daugiau, kad jis atliktų savo funkciją, ir išsivysto sveikatos sutrikimas, vadinamas hiperinsulinemija.

 

Kelia pavojų sveikatai

 

Kol kasa pajėgi pagaminti užtektinai insulino, kad įveiktų silpną organizmo ląstelių atsaką į šį hormoną, cukraus kiekis kraujyje išlieka normalus. Kai ląstelės tampa pernelyg atsparios insulinui, gliukozės kiekis kraujyje ima didėti – išsivysto hiperglikemija. Įrodyta, kad ilgainiui ši sukelia prediabetą, o vėliau ir II tipo cukrinį diabetą. Be šios pavojingos ligos, atsparumas insulinui susijęs ir su kitais sveikatos sutrikimais: nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis (dėl padidėjusio kraujospūdžio, aterosklerozės, padidėjusio trigliceridų kiekio), nealkoholine kepenų suriebėjimo liga, medžiagų apykaitos sutrikimais, policistinių kiaušidžių sindromu.

 

Gali susidurti bet kas

 

Su atsparumu insulinui gali susidurti bet kas ir nebūtinai tas žmogus turi sirgti cukriniu diabetu. Kaip minėta, atsparumas insulinui būna ne tik lėtinis, bet ir laikinas. Tokį sukelti gali tam tikros sveikatos problemos ar vartojami vaistai: steroidiniai ar psichikos ligoms gydyti skirti preparatai.

 

Pagrindiniai veiksniai, kurie didina lėtinio atsparumo insulinui radimąsi, yra kūno riebalų perteklius (ypač aplink pilvą) ir fizinio aktyvumo stoka. Kalbant apie antsvorį ir atsparumą insulinui, įsisuka užburtas ratas. Įrodyta, kad atsparumas insulinui glaudžiai susijęs su atsparumu sotumo hormonui leptinui. Kai sutrinka šio funkcija, sutrikdomas sotumo jausmas, todėl žmogus dažnai persivalgo, ima augti svoris. Kuo didesnis antsvoris, tuo didesnė atsparumo insulinui tikimybė. Ši būklė didina gliukozės kiekį kraujyje, o ji dar labiau trikdo hormono leptino funkciją organizme, taip įsisuka užburtas ydingas ratas. Be to, įrodyta, kad atsparumo insulinui riziką didina nesveika mityba, kai valgoma perdirbto, daug angliavandenių turinčio maisto ir sočiųjų riebalų. Organizmas greitai virškina stipriai perdirbtą, daug angliavandenių turintį maistą, todėl cukraus kiekis kraujyje padidėja. Tai sukelia papildomą stresą kasai, o laikui bėgant gali sukelti atsparumą insulinui.

 

Nors mokslininkai dar turi daug ką sužinoti apie tai, kaip tiksliai vystosi atsparumas insulinui, jau žinomi keli genai, dėl kurių žmogus labiau ar mažiau linkęs atsparumo insulinui išsivystymui. Taip pat žinoma, kad įtakos turi ir amžius – vyresni nei 45 m. žmonės priklauso didesnei rizikos grupei nei jauni. Ypač tie, kuri turi pirmos kartos giminaičių, sirgusių cukriniu diabetu.

 

Įspėjantys ženklai

 

Net jeigu yra atsparumas insulinui, bet kasa dar pajėgia pagaminti tiek šio hormono, kad cukraus kiekis kraujyje būtų normalus, žmogus nejaučia jokių simptomų. Bėgant laikui būklė gali prastėti, atsparumas insulinui didėti, o kasos pajėgumai menkti. Tuomet išsivysto hiperglikemija, sukelianti šiuos simptomus:

 
  • Padidėjęs troškulys
  • Dažnas šlapinimasis
  • Išaugęs apetitas
  • Neryškus matymas
  • Galvos skausmai
  • Dažnos odos ir makšties infekcijos
  • Lėtas žaizdų gijimas.

Kai kuriems pasireiškia odos patamsėjimai specifinėse vietose – pažastyse, nugaroje, kaklo šonuose.

 

Jeigu jaučiamas bet kuris iš minėtų požymių, būtina konsultuotis su gydytoju. Galbūt jūsų organizmas – it tyliai tiksinti bomba, kuri gali sprogti bet kurią sekundę ir sukelti negrįžtamų padarinių.

 

Svarbiausia – keisti gyvenimo būdą

 

Ne visi veiksniai, lemiantys atsparumą insulinui, gali būti koreguojami, pvz., genetika ir amžius. Tad gyvensenos keitimas – pagrindinis atsparumo insulinui gydymas. Tai apima:

 

Sveiką mitybą. Rekomenduojama riboti angliavandenius, sočiuosius riebalus, stipriai perdirbtus produktus. Vietoj jų rinktis daugiau daržovių, visų grūdo dalių produktų, žuvies, liesos paukštienos.

 

Fizinį aktyvumą. Patartina mankštintis bent 150 min. per savaitę. Tai turėtų būti vidutinio sunkumo fizinis aktyvumas. Įrodyta, kad sportas ne tik didina gliukozės suvartojimą, bet ir gerina raumenų jautrumą insulinui. Viena vidutinio intensyvumo mankštos sesija gali padidinti gliukozės įsisavinimą bent 40 %.

 

Perteklinio svorio metimą. Vienas tyrimas atskleidė, kad numetus 7 % antsvorio II tipo diabeto pasireiškimas gali sumažėti 58 %. Taigi neatsiejamai mažėja ir atsparumas insulinui.

 

Vaistų vartojimą. Nors šiuo metu nėra vaistų, kurie konkrečiai gydytų atsparumą insulinui, galima skirti medikamentų su tuo susijusioms būklėms kontroliuoti. Tai vaistai kraujospūdžiui reguliuoti, blogajam cholesteroliui mažinti ir kt.

 

Autorius Jūratė Survilė