Kiekvienas vaikas tam tikru gyvenimo etapu gali jaustis nepritampantis prie kolektyvo. Dažnai dramatizuoja ir hiperbolizuoja problemą, todėl tėvų užduotis – normalizuoti emocijas iki realaus dydžio, palaikyti ir suteikti reikalingų socialinių įgūdžių.

 

Little,Girl,Sitting,Lonely,-,Feeling,Excluded,By,The,OthersNaudinga patirtis

 

Jei vaikas nepritampa prie bendraamžių dėl emocinių, elgesio ar fizinių priežasčių, tėvams labai skaudu, tačiau privalo rasti efektyvų būdą, kaip žingsnis po žingsnio parodyti, jog galima valdyti situaciją ir kasdienybę.

 

Ypač gąsdina nauja pradžia – startas darželyje ar mokykloje. Netgi gali išryškėti savybės ar polinkiai, kurie buvo nuo gimimo, tačiau pasireiškė tik atžalai pradėjus lankyti ugdymo įstaigą. Galbūt sunku susipažinti ir susirasti naujų draugų; dirgina triukšmas ir didelė žmonių koncentracija patalpoje; sudėtinga susikaupti ir išbūti ramiai; atsirado mokymosi sunkumų – nesiseka savarankiškai užsirišti batų raištelių, dirbti su žirklėmis, įsiminti raides ir skaičius.

 

Problemos, kurios tėvų akims gali atrodyti mažos, nereikšmingos ir laikinos, smarkiai žeidžia vaiko širdį. Laikas įkvėpti pasitikėjimo ir drąsos, kad, nepaisant pažeidžiamumo, netaptų auka. Svarbu suteikti žinojimą, kad sunkumai adaptuojantis kolektyve nėra pasaulio pabaiga, daugelis vaikų išgyveno panašias situacijas. Tai gera proga tapti įkvepiančiu mokytoju, kuris, užuot sprendęs atžalos problemas, suteikia įgūdžių, kaip tvarkytis savarankiškai. Vaikas, išmokęs adaptuotis prie daugumos neprarandant individualumo, prisimins pamoką visą gyvenimą.

 

Adekvati reakcija

 

Situacijos, kai vaikas patiria sunkumų, gąsdina ir neramina tėvus. Gali kilti pyktis, neteisybės jausmas, aplankyti bejėgiškumas. Darome viską, kad apsaugotume vaikus, tačiau atžala, išėjusi į ugdymo įstaigą, tarsi išslysta iš saugaus šeimos kokono ir tampa pažeidžiama. Užklupę jausmai gali būti pražūtingi, nes iškreipia kritinį mąstymą. Sunku vertinti situaciją objektyviai, jei vaikas sako esąs atstumtas, nemėgstamas, vienišas.

 

Pirmas impulsas išgirdus skundus – palaukti 5 min. ir nusiraminti, nerodyti audringų emocijų. Geriau pasikalbėti su kitų ugdytinių tėvais ir mokytojais vaikui negirdint. Derėtų surinkti kuo daugiau informacijos iš skirtingų barikadų pusių, išsiaiškinti, ar nuogąstavimai turi realų pagrindą. Pirmasis atsakas – ne visada geriausia reakcija. Pasak psichologų, stresinėse situacijose esame linkę reaguoti dviem būdais: „įkišti galvą į smėlį“ ir ignoruoti problemą arba panikuoti. Nė vienas jų nėra naudingas vaikui.

 

Išklausyti ir nuraminti

 

Kai vaikas užsimena nepritampąs, tėvai gali pasijausti nepatogiai ir nesąmoningai atmesti sudėtingus jausmus. Netgi siųsti žodinius ar kūno signalus, rodančius, kad nenori apie tai kalbėti. Gali sumažinti problemą sakydami „Nėra taip blogai. Ir kas čia tokio? Tau tik taip atrodo“. Pavojus tas, kad vaikas gauna žinutę, jog tėvams nerūpi ir jie nenori kalbėti šia tema.

 

Svarbu išlikti atviriems, skatinti šnekėti, padrąsinti atvirumą, tačiau išlaikyti ramybę. Leiskite prabilti, nesistenkite sumažinti problemos masto, nes vaiko gyvenime tai didelis iššūkis. Daugelis praeina panašų kelią, tačiau ne visi patiria vienodų jausmų ir vienodai tvarkosi.

 

Jei vaikas kalba, vadinasi, prašo pagalbos – ne patarimų, moralų, o palaikymo ir priėmimo. Nori pajausti saugumą, artumą ir kad nėra vienas su savo sunkumais. Jei tėvai išsigąs ar pradės panikuoti, vaikas gali pagalvoti, kad pats kaltas dėl adaptacijos sunkumų arba yra keistuolis, kitoks nei visi.

 

Guodžia žodžiai, jog daugeliui vaikų taip pat sunku pritapti naujame kolektyve, arba istorijos iš savo praeities. Galima sakyti: „Man taip nutiko, kai buvau mažas. Aš žinau, kad skaudu. Suprantu, kaip jautiesi.“

 

Nereikia nuolaidų

 

Net jei sunku pritapti prie kolektyvo, jaučiasi nusiminęs, liūdnas ir nepatenkintas, pareigos namuose niekur nedingo. Svarbu išlaikyti ribas ir tokiu būdu parodyti: „Mes visi turime daryti tai, kas būtina, nesvarbu, kaip jaučiamės.“ Svarbiausia – nesielgti su vaiku kaip su nuskriaustuoju. Atvirkščiai, skatinti normalią rutiną: pasikloti lovą, sudėti indus į indaplovę, susirinkti žaislus, ruošti namų darbus ir pan.

 

Nors mylime ir rūpinamės, nevalia nuolaidžiauti, daryti išlygų dėl užduočių ir atsakomybių. „Tikrai skaudu. Suprantu, kad sunku būti naujoku ir susirasti draugų, tačiau gyvenimas nepasikeitė. Vis tiek turime valgyti vakarienę, palaikyti švarą, rūpintis augintiniu, aplankyti sergančią močiutę ir pan.“, – tokie žodžiai padės suvokti, kad, nepaisant iššūkių ugdymo įstaigoje, namuose liko stabili rutina, kas ramina ir suteikia saugumo.

 

Permainų link

 

Suteikus vaikui palaikymą ir paramą, galima paklausti, ar reikia patarimo. Tik gavus teigiamą atsakymą užsiminti apie variantus, kaip paspartinti naujų santykių kūrimą. Lengviau draugauti su vienu žmogumi nei su visu kolektyvu, todėl pasiūlykite užmegzti ryšį su labiausiai patinkančiu asmeniu: „Jeigu galėtum susidraugauti tik su vienu draugu, ką pasirinktum? Kodėl jis tau patinka?“. Patarkite ir kitus variantus: „O kaip šalia sėdintis vaikas? Arba tas, kurio suolas priekyje? Pabandyk pasikalbėti su tais, su kuriais dažniausiai užmezgi akių kontaktą“. Svarbu skatinti atžalą palaikyti santykius už ugdymo įstaigos ribų: su kiemo, šeimos draugais, giminaičiais, bendraminčiais, kurie lanko tuos pačius būrelius ir turi panašių pomėgių.

 

Kitas reikalingas įgūdis – laviruoti socialinėse situacijose. Jei kolektyve yra asmenų, kurie kelia antipatiją, atžala turi išmokti atsiriboti ir ieškoti vaikų, su kuriais sieja bendri dalykai, nebandyti įtikti visiems. Drovūs vaikai patiria daugiau sunkumų, tačiau natūraliai linksta prie tokio pat introvertiško būdo bendraamžių.

 

Pozityvus požiūris

 

Palaikymas nereiškia „tu esi nuostabus ir ypatingas, todėl nekreipk dėmesio“. Pozityvus požiūris – raminimas išlaikant viltį. Kai vaikas jaučiasi nuošalyje, nerimauja ir patiria stresą. Adrenalinas ir kortizolis neleidžia mąstyti, todėl valdo panika. Pozityvus dialogas su savimi padeda susigrąžinti emocinę pusiausvyrą. Pirmiausia padėkite vaikui nustatyti, kas vyksta. Galbūt dukra sulaukė komentarų dėl aprangos. Sakykite: „Tai ne tavo bėda, kad kitiems nepatinka tavo stilius. Replikos jaučia verstis blogai, bet su tavimi viskas gerai. Esi puiki tokia, kokia esi, ir aš tave myliu.“ Tuomet pasiūlykite išeitį: „Kai kitą kartą išgirsi kažką nemalonaus, pakartok sau mintyse – tai ne mano problema, tai jų problema.“ Galima parepetuoti situacijas, kad kitą sykį būtų drąsiau.

 

Prašyti pagalbos – ne gėda

 

Svarbu įskiepyti supratimą, kad vaikas neprivalo nešti naštos vienas. Tačiau tėvai turėtų įsikišti tik tada, kai pabandė atžala. Pavyzdžiui, iš sūnaus juokėsi per kūno kultūros pamoką. Galima pasiūlyti: „Pasikalbėk apie klasiokų elgesį su mokytoju.“ Jeigu kitą dieną vaikas sako, jog pedagogas nesureikšmino ir nežada nieko daryti, metas imtis iniciatyvos: „Tu pasielgei teisingai. Dabar leisk man pasikalbėti su mokytoju. Pažiūrėsiu, ar galiu būti naudingas.“ Anot psichologų, vienas geriausių dalykų – klausti vaiko „Kaip galiu padėti?“. Taip pat svarbu gerbti erdvės poreikį. Vaikams užtenka žinoti, kad jie bet kada gali sulaukti pagalbos. Jei patiria patyčių, fizinį ar psichologinį smurtą, būtina reaguoti nedelsiant. Kreipkitės į auklėtoją, prireikus – į ugdymo įstaigos vadovą. Mandagiai, tačiau griežtai paprašykite paaiškinti, ką darys administracija, kad apsaugotų jūsų vaiką.

 

Specialistės komentaras

 

Psichologė, kūno ir judesio terapijos praktikė Rūta Davidonienė

www. sielosterapija.lt

 

Kodėl vaikams sunku pritapti kolektyve?

   

Gebėjimas pritapti kolektyve priklauso nuo daugybės veiksnių. Kai kurie vaikai ypač jautrūs triukšmui, intensyviai reaguoja į greitą darbo tempą ir didelį žmonių kiekį. Jiems sunku adaptuotis chaotiškoje aplinkoje. Svarbų vaidmenį atlieka ankstesnės patirtys. Jei vaikas patyrė sunkumų senoje ugdymo įstaigoje, gali nesąmoningai tikėtis to paties naujoje vietoje.

 

Socialiniai įgūdžiai formuojasi palaipsniui per patirtį, stebėjimą, bendravimą. Pirmieji ryšiai su tėvais ir artimiausiais žmonėmis padeda vaikui išmokti pasitikėti kitais, kurti santykius. Svarbus tėvų elgesys, nes atžalos mokosi iš pavyzdžio, kaip šeimoje sprendžiami konfliktai, reiškiamos emocijos, bendraujama tarpusavyje.

 

Dėl kokių asmeninių savybių ar psichologinių problemų sunku užmegzti santykius?

 

Sunkumų bendraujant gali kilti dėl įvairių priežasčių. Dėl žemos savivertės ir savikritiškumo vaikas bijo atrodyti netobulas, juokingas, gali vengti kontaktų. Nerimas dėl atstūmimo lemia baimę būti nepriimtam, trukdo užmegzti artimesnius santykius. Jei sunku reikšti emocijas, sudėtinga kalbėti apie jausmus ir kurti gilesnius ryšius. Pirmuosius žingsnius socializacijoje apsunkina uždaras būdas – drovumas ar introvertiškumas. Didelę įtaką daro šeimos aplinka – ar vaikas jaučiasi emociškai saugus, ar skatinamas atvirumas ir pasitikėjimas.

 

Kaip elgtis tėvams, jei vaikas skundžiasi, jog niekas nenori draugauti, jaučiasi atstumtas, ignoruojamas?

   

Vaikui, kaip ir kiekvienam žmogui, svarbu jausti palaikymą. Dažna tėvų klaida – moralizavimas ar patarimų dalijimas dar prieš išklausant. Jeigu jis patiria stiprių emocijų, geriausia, ką galima padaryti, – tiesiog pabūti kartu, apkabinti, leisti išsikalbėti. Kai vaikas nusiramina, paklausti, kuo padėti, pasidalinti savo patirtimi panašioje situacijoje. Svarbu suteikti erdvės savarankiškai ieškoti atsakymų, bandyti ir klysti. Kartais per didelis tėvų įsikišimas gali atimti galimybę pačiam išmokti spręsti socialines situacijas.

 

Kokios socialinės vienatvės pasekmės? Kitaip tariant, kodėl vaikui reikia draugų?

   

Vienatvė gali turėti rimtų pasekmių vaiko emocinei ir psichologinei būsenai. Tik būdamas tarp kitų žmonių gali geriau pažinti save, mokytis, bendrauti ir reguliuoti emocijas. Kai vaikas jaučiasi atstumtas, gali išsivystyti padidėjęs nerimas, atstūmimo baimė; žema savivertė; izoliacija ir priklausomybė nuo suaugusiųjų emocinės paramos; dėmesio ir mokymosi sunkumai dėl patiriamo streso.

 

Draugai vaikystėje – ne tik smagus laiko praleidimas, bet ir būtina sąlyga visapusiškam vystymuisi. Bendraudami su draugais mokosi pažinti save, suteikia vieni kitiems palaikymą, stiprina savivertę, ugdo socialinius įgūdžius ir emocinę savireguliaciją.

 

Kaip padėti vaikui adaptuotis naujame kolektyve?

 

Bet kokie pokyčiai, ypač persikėlimas į naują mokyklą, gali kelti daug emocijų tiek vaikui, tiek tėvams. Sakoma, kad žmogui prireikia apie pusės metų, kad visiškai adaptuotųsi naujoje aplinkoje, tačiau tai labai individualu.

 

Tėvų užduotis – suprasti, kad vaikui gali prireikti laiko susirasti savo vietą naujame kolektyve. Svarbu išklausyti ir palaikyti atžalą, priminti, kad nerimas ir baimė prieš pokyčius yra natūralūs. Padėti iš anksto susipažinti su nauja aplinka – jei įmanoma, parodyti mokyklą, klasę, pristatyti mokytojus. Neperkrauti papildomomis veiklomis, nes stabilumas ir dienos rutina padeda jaustis saugiai. Suteikti erdvės jausmams – leisti vaikui išgyventi emocijas, neskubinti jų.

 

Vaikas, augantis mylinčioje ir palaikančioje aplinkoje, turi vidinių resursų prisitaikyti prie naujų iššūkių. Tėvų vaidmuo – būti šalia ir suteikti saugią erdvę, kurioje galėtų jaustis suprastas ir priimtas.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė