Atminties fenomenas

Žmogaus atmintis mokslininkams – neįmenama mįslė. Kai atrodo, kad visi klausimai atsakyti, ji ima ir iškrečia tai, kas vėl priverčia suglumti. Klaidžioti unikaliais patirčių ir prisiminimų saugyklos keliais padeda psichologė, ezoterinių mokslų žinovė Aura Paulauskienė.

Viena vertus, atmintis – tarsi saugykla, kurioje kaupiama patirtis. Kita vertus, ji laikoma fenomenu. Kodėl?

Atminties fenomenas labai įdomus ir kol kas mažai ištyrinėtas. Egzistuoja dvi atminties rūšys – trumpalaikė ir ilgalaikė. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka keletą sekundžių, ilgalaikė – pasyvioji, trunka kelias minutes, valandas arba metus. Kai kuriuose vadovėliuose minima ir sensorinė (momentinė) atmintis, kuri išsaugo pojūčius. Nauji tyrimai keičia mokslininkų sampratą apie atminties paskirtį ir struktūrą. Deja, ne visada galima didžiuotis tuo, kas prisimenama iš savo praeities patyrimų.

Prisiminimai sudaryti iš jausminių ir vaizdinių įspūdžių. Iš jų, kaip iš atskirų dėlionės detalių, prisiminimai sudėliojami į visumą. Kartais, beje, nevisiškai tiksliai. Todėl psichologai kartais atmintį vadina konstrukcine, nes ji kažkuo panaši į vaizdo kameros reprodukcinę atmintį. Jeigu pasirenkamas tradicinis mąstymo kelias, sunku suprasti, kodėl atmintis turėtų būti sutvarkyta tokiu principu, t. y. siejama tik su praeitimi ir gebėjimu ją tiksliai atkurti.

Vis daugiau smegenų tyrinėtojų ir psichologų įsitikinę, kad tai – tik viena medalio pusė. Pasak mokslininkų, atminties savybė konstruoti daugiausia grindžiama tuo, kad ji labiau lavėja dėl minčių apie ateitį, o ne apie praeitį. Kai įsivaizduojama, kas laukia ateityje, reikia mąstyti kur kas lanksčiau ir įdėti daugiau pastangų negu tada, kai mėginama viską labai tiksliai prisiminti, kas įvyko praeityje.

Koks būtų žmogus be atminties?

Ko gero, būtų visiškai kvailas todėl, kad smegenų treniruotė labai reikalinga. Ji lavina žmogų, dirgina smegenis. Protas skatina nervus pajungti veiklai dar daugiau ląstelių. Duomenų saugykla išsiplečia, tuomet susidaro daugiau vietos informacijai kaupti.

Žmogus, kuris greičiau priima informaciją ir ją geriau apdoroja, vienareikšmiškai turi pranašumų. Jis gali greičiau galvoti, geriau susikaupti, yra lankstesnis ir įsisavina daugiau žinių. Treniruojantys savo trumpalaikės atminties saugyklą tampa intelektualesni, išmintingesni, psichologiškai stipresni ir ištvermingesni.

Kas daro įtaką atsiminimams? Kodėl kartais atmintyje išlieka tik nereikšmingos detalės?

Visi turi atminties spragų. Dažnai pamirštami neseniai nutikę įvykiai. Pasitaiko, kad sunkiau įsimenami telefono numeriai arba žmonių vardai. Būna, kad kasdien apima susierzinimas arba pyktis, kai nepavyksta prisiminti reikiamos informacijos. Tačiau kartais atsimenami įvykiai, kuriuos mieliau norėtųsi pamiršti. Visi turi atmintį, tačiau ne kiekvienas geba ją veiksmingai išnaudoti. Jeigu norima išsaugoti informaciją mokantis, skaitant, atmintį reikėtų nukreipti tikslingai, kontroliuoti ją. Tik išmokus kontroliuoti ir treniruoti atmintį pavyks atsiminti tai, ką reikia. Treniruojantys atmintį didina jos saugyklas.

Tyrimai rodo, kad po gerų ilgalaikių atostogų žmonės tampa kvailesni. Žmogaus dvasinė būsena per atostogas suglemba. Po 5 d. poilsio paplūdimyje sumažėja trumpalaikė duomenų saugykla, dėmesys ir intelektas. Po 3 savaičių dykinėjimo nuodai pilkosiose smegenų ląstelėse išsikeroja. Grįžus po atostogų būna sunkiau susikaupti, dažniau daromos klaidos.

Ar ištrinami tik nemalonūs prisiminimai? Kaip ir dėl ko vykdoma prisiminimų atranka?

Nebūtinai. Kartais išgirdus kokią nors melodiją arba užuodus seniai pamirštą kvapą prisimenami nemalonūs įvykiai ar situacijos iš praeities. Todėl teigti, kad nemalonūs prisiminimai yra ištrinami, neteisinga. Jokia atranka specialiai nevykdoma. Tai priklauso tik nuo situacijos, į kurią žmogus patenka. Jeigu asmenybės ego užblokuotas neigiamų emocijų arba nervingumo, pavyzdžiui, gėdos, kaltės jausmo, pasišlykštėjimo, tada į darbą kimba psichikos apsauginiai mechanizmai. Jų funkcija – stengtis šiuos pojūčius ištrinti arba nuslopinti pasąmonės gelmėse. Kartais išgyvenimai, slypintys galvose, yra tokie nepakeliami ir skausmingi, kad atmintis juos ištrina iš pasąmonės bei giliai užrakina. Šis procesas vadinamas slopinimu. Pavyzdžiui, moteris sako: „Kodėl visada pamirštu nueiti pas odontologą?“ Atsakymas labai paprastas. Šios dailiosios lyties atstovės atmintį veikia neigiamos emocijos, baimė, kad dantį skaudės, todėl ji paprasčiausiai ištrina iš atminties šį veiksmą – apsilankyti pas odontologą.

Kaip atmintis sukuria tai, ko iš tiesų nebuvo? Kur slypi gebėjimo projektuoti ateitį paslaptis?

Minčių susitelkimas į ateitį suaktyvina visas smegenų sritis, kurios atsakingos už atmintį. Matyt, taip yra todėl, kad gebėjimas įsivaizduoti ateitį glaudžiai susijęs su asmenybės atmintimi. Nuojauta sako, kad neįmanoma būtų įsivaizduoti ateities scenarijaus, jeigu jis paprasčiausiai nebūtų sudėliotas iš didesnių arba mažesnių prisiminimų nuotrupų. Prefrontalinė smegenų žievė ir yra atsakinga už trumpalaikių atsiminimų saugojimą. O sinapsės yra ryšiai, dėl kurių gebama priimti, apdoroti, išsaugoti ir atgaminti informaciją. Mokslininkų teigimu, žmogui senstant atmintis blogėja, ir didėjantis kortizolio (streso hormono) lygis kraujyje lemia laipsnišką sinapsių nykimą. Tyrimo autorių teigimu, trumpalaikės atminties sutrikimai, kuriuos lemia streso hormonai, pasireiškia jau sulaukus maždaug 65 m.

Ar atmintis gali krėsti pokštus, išsikraipyti, pavesti…?

Tokie dalykai įmanomi, bet jie itin reti. Tai įvyksta susiklosčius išskirtinėms situacijoms. Kartais iš komos atsibudę žmonės elgiasi keistai, kalba kalbomis, kurių nemokėjo prieš ištinkant komai, buvo tik kažkur nugirdę, prisimena tai, ką, atrodo, buvo amžinai pamiršę arba apskritai net nemokėjo. Taip pat pasitaiko, kad informacija gali būti iškraipyta arba pateikta netinkamai ir ne laiku. Daug rašoma ir apie tai, kaip žmonės visiškai praranda atmintį. Juos ištinka amnezija. Jie net gali neprisiminti savo vardo, gyvenimo įvykių, praeities. Tiesa, būna atvejų, kai pasitelkus hipnozę atmintis bent dalinai atsikuria.

Ar atmintis beribė? Kiek daug galima atsiminti?

Iš tiesų žmogaus atmintis yra beribė. Smegenys negali būti perkrautos netgi tais atvejais, kai užgriūva informacijos lavina. Žmogus turi daugiau negu 400 milijardų smegenų ląstelių. Kiekviena jų išsišakoja iki 10 000 junginių. Iš šios milžiniškos pajėgumo taupyklės per visą gyvenimą pasitelkiama tik maža dalelytė. Mokslininkai įrodė, kad žmogus išnaudoja tik apie 4 % savo smegenų resursų.

Kodėl silpsta atmintis? Ar tam įtaką daro vien fiziologiniai procesai? 

Tikriausiai atmintis silpsta dėl daugelių priežasčių: dėl senėjimo procesų, kasdienio streso, alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimo, rūkymo ir t. t. Įrodyta, kad egzistuoja potencialus ryšys tarp streso hormonų ir trumpalaikės atminties. Didelis kortizolio (natūralaus atpalaiduojančio hormono, išsiskiriančio streso metu) lygis kraujyje gali lemti trumpalaikės atminties sutrikimus bet kokiame amžiuje. Akivaizdu, kad kiekvienas, norintis išsaugoti gerą atmintį, turi rūpintis streso kontrole ir tinkamu miegu. Miegant naujos informacijos įsiminimas vyksta itin intensyviai. Svarbu prisiminti, kad dalis miegui gerinti vartojamų vaistų sutrikdo sveiko miego struktūrą ir gali pabloginti atmintį, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Smegenų sveikata priklauso nuo kraujagyslių būklės. Vadinasi, norint, kad atmintis būtų gera, būtina rūpintis širdies ir kraujagyslių sistema, vengti riebaus maisto, valgyti daug vaisių bei daržovių, nerūkyti, reguliariai mankštintis. Tyrimai rodo, kad reguliari mankšta ne tik padeda išsaugoti gerą kraujagyslių būklę, bet ir skatina medžiagų, apsaugančių nervų ląsteles, išsiskyrimą.

Kaip lavinti atmintį? 

Daug pastangų nereikia. Mokantis arba norint ką nors įsiminti, vertėtų tai daryti sąmoningai, suvokiant visą procesą. Be suvokimo veiksmingai mokytis neįmanoma. Negalima atsiminti to, kas paprasčiausiai nesuvokiama. Akys mato, bet ausys negirdi. Norint ką nors atsiminti reikėtų įdėmiai žiūrėti ir klausytis. Iš aplinkos pavyksta suvokti tik dalį. Kita priklauso nuo dvasinės būsenos, interesų ir kitų veiksnių. Svarbiausia – iš anksto nusiteikti, gebėti susikaupti, įsiklausyti į savo vidinį pasaulį. Vienas svarbiausių aspektų, lemiančių įsiminimą, yra psichologiniai veiksniai – emocijos ir dėmesys. Dažnai dėl atminties problemų būna kaltas tik motyvacijos trūkumas. Paprasčiausiai stinga noro.