Ekologiniai judėjimai, akcijos ir pokyčių skatinimas Lietuvoje šiandien nebestebina nieko. Visai kitokį vaizdą išvystume pažvelgę į laikotarpį, kai Lietuva dar priklausė Sovietų Sąjungai. Aplinkosaugos aktyvistas Linas Vainius, nuo 1988 m. priklausantis vienai pirmųjų Lietuvos aplinkosaugos organizacijų „Atgaja“, sovietmečio pabaigoje organizuotas ekologines akcijas prisimena kaip neįprastą ir netgi pavojingą reiškinį.

Papasakokite apie aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“ atsiradimą.

 

Bendrija „Atgaja“ įsikūrė 1987 m. liepos 16 d. Iš pradžių tai buvo paminklosaugos klubas, kurio tikslas buvo rūpintis Kauno miestu, pažinti jo istoriją. Būrėsi tie, kurie domėjosi senovės paminklais, archeologiniais tyrimais, sąjūdžio idėjomis ar tiesiog norėjo praskaidrinti kasdienybę. Bendrijos nariai troško nuotykių ir bendros veiklos su panašiai mąstančiais žmonėmis. Ilgainiui susiformavo organizacijos branduolys, o šalia jo – daug įvairių grupelių, kurias sudarė labai skirtingų pažiūrų, socialinių sluoksnių ir subkultūrų atstovai. Tuo metu bendrijos veikloje dar nedalyvavau, tačiau žinau, kad kolegos prisidėjo prie darbų, susijusių su įvairių Kauno vietų rekonstrukcijomis, archeologiniais tyrinėjimais. Tačiau kai kurie nariai jau iš pradžių domėjosi ekologija. Tad patys pradėjome organizuoti renginius, kurie tapo modernios Lietuvos istorijos dalimi.

 

Kokius renginius organizavote?

 

Pavyzdžiui, 1988 m. vasarą Saulius Gricius, vienas iš „Atgajos“ steigėjų, kartu su bičiuliais suorganizavo ekologinį protesto žygį. Jame dalyvavo apie 500-600 žmonių. Protesto dalyviai susitiko Zubiškėse (Kaišiadorių raj.) ant Neries kranto ir patraukė į savaitės trukmės žygį per Lietuvą. Per jį buvo skelbiama apie Lietuvos gamtos užterštumą, iš didžiųjų gamyklų ir karines pratybas vykdančio Ruklos poligono sklindančius teršalus. Taip pat buvo kalbama apie dvasios ekologiją. Nemuno pakrantėse buvo renkamos atliekos, bandyta nustatyti jų kilmę, rūšiuoti. Apleistuose kariniuose poligonuose buvo aptikta daug išmestos karinės technikos, prilaistyto kuro. Prie Jonavos azoto gamyklos administracijos buvo surengta didelė protesto akcija. Šalia jos esantys miškai buvo pradėję džiūti. Gamyklos tuo metu dirbo praktiškai be jokių valymo įrenginių. Teršalai iš kaminų ir nutekamųjų vamzdžių patekdavo tiesiai į upes, orą. Šiame protesto žygyje dalyvavau ir aš. Mane sužavėjo jauni, iš masės išsiskiriantys žmonės. Jie buvo keisti, įdomūs, linksmi, patrauklūs, išradingi, draugiški, originalūs, daugiau dėmesio skiriantys nematerialiems dalykams.

 

Koks buvo šio žygio poveikis visuomenei?

 

Ekologinis protesto žygis buvo tarsi bomba. Kartu su žygeiviais keliavo mokslininkai ir įvairių laboratorijų atstovai, kurie atliko vandens tyrimus, fiksavo ekosistemų būklę. Visuomenė išgirdo daug naują, tačiau patikimą informaciją. Žinios apie blogėjančią Lietuvos gamtos būklę patvirtino kai kuriuos žmonių nuogąstavimus. Buvo plika akimi matyti, kad Nemunas ir kai kurios kitos didžiosios Lietuvos upės dvokia ir užterštos – jose nebegalima maudytis, valgyti ten sugautų žuvų. Nors rūkstantys gamyklų kaminai buvo įprastas vaizdas, tačiau retai susimąstydavome apie poveikį aplinkai ir sveikatai. Šis žygis leido pažvelgti į ekologines problemas kitu kampu. Kilo mintis įkurti Lietuvos žaliųjų judėjimą.

 

Atrodo, kovojote ir dėl ekologiškesnio maisto?

 

Taip, tiesa. „Atgajos“ veikloje dalyvavo Žemės ūkio akademijos profesorė Dalia Brazauskienė, kuri vis kalbėdavo apie žemės ūkio užterštumo problemą. Nerimą kėlė gausus trąšų naudojimas, didžiuliai daržovėse esantys nitratų kiekiai, šulinių užterštumas. Profesorė įkalbėjo mus suorganizuoti „Nitratų akciją“. 1988 m. ūkininkų atvežtas daržoves išpylėme prie Kauno rajono savivaldybės ir reikalavome normalizuoti žemės ūkyje naudojamus trąšų kiekius bei saugiai jas laikyti, kad nepatektų į aplinką.

 

Pradėjome platinti informaciją apie pieno produktų užterštumą cheminėmis medžiagomis. Ne visiems buvo žinoma, kad sergančios ir dideles dozes vaistų gaunančios karvės būdavo melžiamos, o vaistai patekdavo į pieną. Po tokios informacijos paskleidimo žmonės pradėjo nešti nuotraukas su grietinės indeliuose rastomis pelėmis ir žiurkėmis. Surengėme akciją „Pieno produktų boikotas“, per kurią protestavome ir reikalavome, kad tuometinė valdžia įvestų tvarką gyvulininkystės kompleksuose, maisto perdirbimo įmonėse ir pieno kombinatuose.

 

Kaip „Atgaja“ skatino dvasinę ekologiją?

 

Manau, kad dvasinė ekologija neatsiejama nuo pacifizmo. 1989 m. šiai temai skyrėme daug dėmesio, analizavome Lietuvoje buvusios tarybinės armijos veiklą ir paliktus pėdsakus. Mes matėme, kad kariniuose poligonuose, kareivinėse ir kitose nuo pašalinių atitvertose teritorijose buvo niokojama gamta. Mums tai nepatiko, kaip ir okupacinės kariuomenės buvimas Lietuvoje. Surengėme ne vieną žygį. Nors sąjūdžio vadovai mus perspėjo būti atsargiems ir „netampyti liūto už ūsų“, mes nevengėme elgtis drąsiai ir įžūliai. Viena įsimintiniausių akcijų įvyko Kėdainiuose. Sugalvojome, kad turime patekti į griežtai saugomą karinį aerodromą. Dar prieš akciją aerodromo kiemo gale atradome tvoroje praardytą skylę, pro kurią galima patekti į saugomą teritoriją. Per akciją tuo pasinaudodami įvedėme visą „taikos žygio karavaną“ – kelis šimtus žmonių. Kareiviai mus pastebėjo tik tada, kai pasiekėme kareivines ir štabą. Jų reakcija buvo klaiki, nežmoniška. Neabejoju, kad kareiviai suvokė, jog už savo neapdairumą bus žiauriai nubausti, todėl elgėsi neadekvačiai.

 

Buvome surengę ir pacifistinę akciją „Keisk lėles į šautuvus“, kuria skatinome nebegaminti ir nebepirkti militaristinius atributus imituojančių žaislų: šautuvėlių, pistoletų, raketų, kareivėlių. Žmonėms pasiūlėme iškeisti šiuos žaislus į kiškučius, meškučius ir viską, kas gražu ir pūkuota. Pririnkome net keletą šiukšles išvežančių mašinų militaristinių žaislų ir išdalinome daugybę pūkuotų minkštų žaisliukų. Manau, ši akcija didesnį poveikį padarė ne vaikams, o tėvams. Tikėtina, kad daugeliui vaikų buvo gaila skirtis su savo pamėgtais žaislais.

 

Kuri akcija sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio?

 

Tikriausiai 1989 m. ant Kauno marių kranto vykęs protestas prieš Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės statybas. „Atgajos“ nariai buvo matę filmuotą medžiagą apie „Green Peace“ veiklą, kai aktyvistai, plaukdami mažais laiveliais, kovoja prieš banginių medžioklę ar atliekų skandinimą jūrose. Tai mus labai žavėjo ir skatino imtis panašių veiksmų. Žinodami, kad naujai statoma Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė darys žalą aplinkai, dirbs išvien su atomine elektrine, sugalvojome sustabdyti plukdomas turbinas, kurios turėjo būti naudojamos statyboms. Blokavome priplaukę paprasčiausiais pripučiamais gelbėjimosi plaustais. Turbinas aprašinėjome negražiais užrašais ir įkūrėme savo protesto stovyklą. Kai kurie ten apsistojo kelioms savaitėms, užsiėmė menais ir kitokia veikla. Galiausiai mokslininkai patvirtino, jog numatytos statybos darys žalą Kauno marioms ir Nemunui, pagreitins krantų eroziją. Darbai buvo sustabdyti.

 

Kaip jautėtės, kai ši akcija pasiekė tokių rezultatų?

 

Supratome, kad tokiais neformaliais, tačiau tiesioginiais veiksmais galima daryti įtaką valdžios sprendimams. Taip pat pamatėme, kad šie veiksmai yra tiesiogiai susiję su moksline veikla: akademikai ir profesoriai nustato, kas yra blogai, o jauni bei veiklūs akcijos dalyviai atsižvelgia į mokslininkų argumentus ir imasi veiksmų.

 

Kaip „Atgajos“ veikla vystėsi vėlesniais metais?

 

Buvo surengta ir daugiau įvairių akcijų, tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dalis „Atgajos“ narių pasitraukė, kita dalis liko tuo metu jau veikusiame Žaliųjų judėjime. Didelę įtaką turėjo ir „Atgajos“ lyderio Sauliaus Griciaus pasitraukimas iš gyvenimo. Jis visada matė toliau, ryškiau ir savyje turėjo kažko daugiau negu aplinkiniai. Kai jo „Atgajoje“ nebebuvo, naujas lyderis neatsirado ir kažkas pasikeitė visam laikui. Organizacija tebėra gyva iki šiol, tačiau jos nariai susitinka praleisti laiką kartu, o ne organizuoti įvairias akcijas. Šį darbą paliekame naujoms kartoms.

 

Keletas Lietuvos žingsnių einant ekologijos keliu:

 

  • 1997 m. Žemės ūkio ir Sveikatos apsaugos ministerija įkūrė oficialią ekologiškų produktų sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“.
  • 2004 m. Lietuvoje pradėta nepertraukiama ekologiško kuro priedo – bioetanolio, naudojamo vidaus degimo kurui – gamyba.
  • 2006 m. sertifikuoti Lietuvos ekologinės gamybos ūkininkai bei perdirbėjai pradėjo naudoti ženklą „Ekologinis žemės ūkis“.
  • 2007 m. įmonė „Žemaitijos pienas“ pradėjo gaminti ekologiškus pieno produktus.
  • 2007 m. Berlyne vykusioje parodoje „Žalioji savaitė 2007“ buvo pristatyti pirmieji ekologiški mėsos gaminiai.
  • 2008 m. ūkininkams buvo leista pretenduoti gauti išskirtinės kokybės sertifikatus.
  • 2009 m. pastatytas pirmasis modernus šiaudinis namas Lietuvoje.
  • 2009 m. parodoje „ALT 2009“ pristatytas pirmasis lietuviškas naujos kartos vandeniliu varomas automobilis.
  • 2010 m. visi Europos Sąjungos ekologiški maisto produktai pradėti ženklinti naujuoju ES ekologiško gaminio logotipu.
  • 2012 m. Klaipėdoje pastatytas pirmasis pasyvusis gyvenamasis namas Lietuvoje.

Irmina Žukauskaitė