Sakoma, kad nėra nieko pastoviau už laikinumą. Prieš 135 metus Paryžiuje pastatytas Eifelio bokštas buvo skirtas parodai, paryžiečių pritarimo nesulaukė ir netrukus turėjo būti nugriautas, tačiau taip nenutiko. Įspūdingą istoriją saugantis statinys tapo vienu lankomiausiu pasaulio objektu!

 

Kontroversiška statybaFrance,Paris,In,The,Eiffel,Tower

 

Eifelio bokštas – viena populiariausių Paryžiaus turistų lankomų vietų. Nors įspūdingo dydžio architektūrinis kūrinys dabar simbolizuoja Prancūziją, jo egzistavimas iš tiesų turėjo būti laikinas. 1889 m., minint 100-ąsias Prancūzijos revoliucijos metines, surengtas konkursas, kurio tikslas – Marso lauke pastatyti 125 metrų pločio ir 300 metrų aukščio geležinį bokštą kvadratiniu pagrindu. Iki Eifelio bokšto dar niekada nebuvo pastatyta panašaus aukščio konstrukcija, todėl nenuostabu, kad daugelis manė, jog tai neįmanoma. Galiausiai iš 107 pateiktų pasiūlymų pasirinktas inžinieriaus Gustavo Eifelio projektas, rengtas kartu su inžinieriais Maurice‘u Koechlinu ir Emile Nouguieru, taip pat architektu Stephenu Sauvestre. Eifelio bokšto statybai reikalingų priemonių skaičius buvo įspūdingas. Statybai panaudota 18 tūkst. geležies gabalų, statybose naudojamos kaltinės geležies ir 2,5 mln. kniedžių. Daugiau nei 500 darbuotojų 2 metus dirbo, kad surinktų šio ikoninio bokšto karkasą. Galų gale bokštas tapo aukščiausiu pastatu pasaulyje ir tik vėliau nukonkuruotas. Dabar į šį žmogaus rankomis pastatytą statinį kasmet užlipa milijonai lankytojų.

 

Įgyvendinus projektą numatyta, kad statinio licencija galios tik 20 metų, o paskui bokštą teks išmontuoti. Baigus statybas ir atidarius bokštą visuomenei, ekspoziciją aplankė 2 mln. žmonių. Netrukus suprasta, kad šis bokštas – ne kas kita, o Prancūzijos galios simbolis. Nors iš pradžių bokšto populiarumas buvo sunkiai įsivaizduojamas. Įsitikinęs, kad šis bokštas taps kur kas svarbesniu objektu nei manyta, G. Eifelis kaip įmanydamas stengėsi įrodyti jo naudingumą mokslui. Atlikti moksliniai eksperimentai astronomijos ir fiziologijos srityse, tačiau galiausiai bokštas tikrai įvertintas tuomet, kai virš jo iškeltos radijo antenos. Pirmojo pasaulinio karo metais tapo ypač naudingas perduodant karinius signalus, o paskui nuolatiniams radiotelegrafijos ryšiams. Galiausiai metalo konstrukcijos statinys, anot šalies vyriausybės, tapo per daug naudingas, kad jį leistų nugriauti. Dar viena priežastis, lėmusi bokšto svarbą, buvo jo dizaino pobūdis ir tinkamas aukštis, kuris leido atlikti praktinius eksperimentus, susijusius su oro slėgiu, temperatūra ir radiotelegrafija.

 

Visuomenės pasipriešinimas

 

Eifelio bokšto statyba truko 2 metus, 2 mėnesius ir 5 dienas. Tikėtasi, kad jis stovės tik 20 metų. Žinią, kad Paryžiaus panoramą gadins geležinis bokštas, paryžiečiai priėmė aršiai. Iš pradžių daugelis paryžiečių tiesiogine prasme nekentė bokšto. Daug metų projektas buvo labai kritikuojamas dalies Paryžiaus visuomenės. Daugelis žmonių, gyvenusių netoli Marso lauko septintajame Paryžiaus rajone, bandė teistis su G. Eifeliu. 1889 m. vasario 14 d., praėjus mėnesiui nuo darbo pradžios, laikraštis „Le Temp“ pirmajame puslapyje paskelbė Menininkų protestą prieš Eifelio bokštą. Šį į istoriją įėjusį manifestą pasirašė tokie žinomi ir įtakingi asmenys kaip rašytojai Gi de Mopasanas ir Aleksandras Diuma, poetas François Coppée, tapytojas Williamas Bouguereau ir net Paryžiaus operos architektas Charles Garnier. Eifelio bokštas vadintas geležiniu monstru, tragišku milžinišku žibinto stulpu, sargybinio bokšto skeletu. Tvirtinta, kad jis nedera prie architektūros, dėl kurios Paryžius tapo vienu žavingiausių ir lankomiausių miestų pasaulyje. Net teigta, kad bokštas kelia grėsmę Paryžiaus gamtai. Sostinės širdyje iškilęs geležinis bokštas buvo laikomas nepriimtinu, per ryškiu kontrastu miesto elegancijai ir rafinuotam grožiui. Poetas Paulas Verlaine‘as apibūdino Eifelio bokštą kaip nebaigtą statyti milžiniškos varpinės dalį, kuri tik gadino miesto vaizdą. Garsusis romanistas G. de Mopasanas taip jo nekentė, kad nuolat vakarieniaudavo Eifelio bokšto restorane, jog nežiūrėtų tiesiai į jį. Kaip aiškina prancūzų architektas, inžinierius ir istorikas, knygos „Eifelio bokštas“ autorius Bertrandas Lemoine, G. Eifelis ir miesto valdžia visada gynė bokšto gyvybingumą, estetiką ir ateitį. Inžinierius lygino jį su Egipto piramidėmis, nes šie objektai – didelės konstrukcijos, simbolizuojančios techninių sunkumų įveikimą.

 

Slaptas butas

 

Eifelio bokštas nebuvo tik vieta, skirta miesto panoramai apžvelgti. Bokšte suprojektuota privati jo statytojo G. Eifelio erdvė, skirta garsiems svečiams linksminti ir moksliniams eksperimentams atlikti. Slaptas butas buvo vieša paslaptis. Daugelis miestiečių gerai žinojo, kam priklauso maždaug 100 kv. metrų erdvė, kurioje tilpo dirbtuvės, valgomasis, virtuvė, vonios kambarys. Ši erdvė vadinta butu, tačiau miegamojo trūkumas verčia manyti, kad vyras ten niekada nemiegojo. Pasklidus žiniai, kad G. Eifelis turi privatų būstą bokšto viršūnėje, ypatingos erdvės pavydėjo Paryžiaus elitas. G. Eifelis sulaukė begalės pasiūlymų išnuomoti patalpas už dideles pinigų sumas, tačiau atsisakė. Į savo butą kvietė tik atrinktus mokslo bendruomenės narius, iš kurių žymiausias buvo Thomas Edisonas, padovanojęs garso įrašymo įrenginį. Iškalbinga, kad G. Eifelis privatų butą įrengė tiesiai virš viešos apžvalgos aikštelės. Manoma, kad architektas taip pasielgė neatsitiktinai. Visuomenei atviroje erdvėje lankytojai gali patirti nenusakomą jaudulį, žiūrėdami į miestą iš viršaus. Tiesiai virš šios erdvės – slapta rezidencija. Daugelis iki šiol įsitikinę, kad talento nestokojęs G. Eifelis siekė dominuoti ir būti aukščiau už eilinius piliečius. Į savo erdvę įsileisdavęs tik patikimus mokslininkus, taip rodė norą valdyti padėtį, rodyti, kad ne visiems lemta apsilankyti paslaptingame bute. Inžinierius mokslą laikė žmogaus pastangų viršūne ir norėjo jį iškelti aukščiau visuomenės poreikių tiek metaforiškai, tiek fiziškai. Kita vertus, galima manyti, kad iš bokšto lankytojų uždirbo tiek pinigų, jog jam nereikėjo nuomoti šios privačios erdvės ir galėjo pasilikti tik savo reikmėms. Nuo to laiko, kai butas restauruotas, apžvalgos aikštelės lankytojai gali jį apžiūrėti per stiklinę pertvarą, kurioje yra G. Eifelio ir jo dukters bei T. Edisono vaškinės figūros.

 

Autorius Monika Budnikienė