Vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė patikslina – Velinas, mat krikščionybė su savo Velniu mums, pagonių ainiams, – kaip bananas šiaurėje. Vis dėlto juokams čia ne vieta. Taip, atspėjote, kartu su ponia Vilija gvildename bene paslaptingiausią ir šiurpiausią magijos pasaulio temą – egzorcizmas. Viskas kaip filme, tik tikra…

                                    

Kuo Velnias skiriasi nuo Velino? Kas iš tiesų įsitaiso apsėstojo sieloje?

Iš esmės nesiskiria niekuo. Įvardijimas priklauso nuo šalies, tradicijų. Piktosios jėgos egzistuoja visame pasaulyje, netgi ten, kur nėra Velnio vardo. Musulmonai jį vadina Demonu, krikščionys – Velniu. Tačiau baltų mitologijoje tai yra Velinas – nuo žodžio „vėlė“. Ir jis nėra blogiukas – jis tas, kuris tikrina. Tik krikščionims nežinia kodėl Velnias tampa baisiausiu priešu. Galų gale, piktoji dvasia yra tiesiog tai, kas žmogui akivaizdžiai trukdo gyventi. Būna ir komiškų situacijų: skambina man moterys, sako: „Turbūt mano vyrą Velnias apsėdo, visai nebeatpažįstu jo po kartu praleistų 20-ies metų.“ Atsakau: „Turbūt to Velnio vardas – kokia nors Marytė, Onutė ar pan.“

 

Kodėl piktoji dvasia užvaldo žmogaus sielą? Kaip iki to „prisižaidžiama“?

Žmonės, kurie užsiiminėja spiritizmu ar meditacija, gali įsivaryti piktąją dvasią, paprastai savižudžio sielą, taigi visai ne Velnią. Tokia dvasia blaškosi tarp gyvųjų ir ieško palankios progos spiritistinio seanso ar meditacijos metu įlįsti į žmogaus kūną. Taip, meditacija irgi nėra nekaltas žaidimas, nes astralui išėjus, į jo vietą nejučia gali įlįsti kitas. Dėl to kai kuriems žmonėms visai negalima medituoti. Būna, kad piktas, blogo linkintis kaimynas ar giminaitis įtaiso „dovanėlę“.

 

Ar piktoji dvasia gali būti vizualiai matoma?

Ta energijos forma nėra tokio tankio, kad galėtume puikiai plika akimi matyti. Galbūt atskirais atvejais gali būti regima kaip debesėlis, bet paprastai jaučiama, dažniausiai kaip vidinis šaltis, pusšaltis, susijęs su nerimu. Baimės šaltis. Pojūtis tikrai labai nemalonus. Bet vis dėlto tai yra tam tikra materija, energetika – lygiai kaip biolaukas. Jei jus kas nors atvežtų, pavyzdžiui, į laidojimo namus užrištomis akimis, tikrai pajustumėte, kad ten kažkas ne taip.

 

Kaip apsėdimas pasireiškia?

Tai dažnai panašu į pamišimą, šizofreniją – tarkime, savotiška psichozė. Žmogaus sielos vietą kai kuriais gyvenimo etapais užima ir kūną valdo kita vėlė, kuri iš jo, galima sakyti, tyčiojasi. Šiaip apsėdimas gali net liga, alkoholizmu pasireikšti, ne veltui žmogui balti arkliai vaidenasi. Ir čia kodavimas nepadės, tai daug sunkesnis darbas. Taip pat gali pasireikšti priklausomybe nuo lošimo, stipriai užvaldžiusios idėjos, kai dėl jos gali paaukoti viską, ar net meilės. Pagonybės laikais, kai žmogus susirgdavo kokia psichikos liga, buvo įtariama, kad jį apsėdo piktoji dvasia. Taigi artimieji kviesdavo šamaną. Kai žmogus pats sau nebe šeimininkas, galima manyti, kad yra apsėstas.

 

Vadinasi, ir kūdikiai gali susidurti su piktąja dvasia?

Kunigai sako, kad krikšto metu kūdikiai apvalomi, netikra vėlė išvaroma. Taip kūdikis prijungiamas prie krikščioniškojo agregoro – mūsų gyvenamosios aplinkos. Nesakau, kad reikia būti religingu, bet kažkiek atnašauti savo aplinkos tradicijoms būtina, t. y. atlikti mūsų kraštui būdingas apeigas: nuvažiuot į kapines, kapą pagražinti ir pan. Taigi net jei nesi tikintis, vaiką pakrikštyti – prijungti prie tos žemės, kurioje esi, agregoro, bendros energijos – vis tiek privalai. Paskui vaikas galės pats religiją pasirinkti. Aš giliai tikinti, tik ne krikščioniškai, Kristus yra Dievo sūnus, o aš tikiu tą Tėvą, kuris jungia visas religijas, visatą, protą. Dėl to atnašauju truputį per pagonių, truputį per krikščionių apeigas.

 

Ar pačiam žmogui įmanoma atpažinti, kad jis varginamas piktosios dvasios?

Jei jis nėra psichinis ligonis, gali puikiai suvokti, kad yra apsėstas. Žmogus neištveria apimtas tokios būsenos.

 

Tad kaip apsėdimą atskirti nuo psichikos ligų?

Atskirti sunku, bet įmanoma. Žmogus tiesiog „iškrenta“ iš visuomenės. Dažnai tokie žmonės negali ramiai sėdėti, kalbėti, tvirtina girdintys kažkokius balsus mintyse, jiems diktuojama svetima valia. Pavyzdžiui, teko pažinti vieną sveiką meniškos sielos vyrą, kuris labai mylėjo savo žmoną. Tačiau kartais nei iš šio, nei iš to tą žmogų apsėsdavo mintis, kad mylimąją reikia nužudyti. Jis tvirtino, kad tų minčių bando atsikratyti, kad šios mintys net ne jo.

 

Gal įmanoma su piktąja dvasia susitarti pačiam – taikiai išprašyti?

Ne, neįmanoma.

 

Ar apsėdimas turi kokias stadijas, panašiai kaip kai kurios ligos?

Viskas prasideda po truputį. Tik į kai kuriuos dalykus, tokius kaip prasidėjęs nerimas, negebėjimas atsipalaiduoti, gyvenimo prasmės praradimas, vertybių kaita, žmogus iš pradžių nekreipia dėmesio. Žodžiu „staiga“ jis įvertina tik paskutinį kantrybės lašą taurėje. Daugelis tokios būsenos neištveria – nusižudo.

 

Kaip dažnai susiduriate su apsėstaisiais? Ar nelaksto šiurpuliukai per kūną?

Laimei, nedažnai. Iš tikrųjų tai labai baisus ir sunkus darbas. Jei piktąjį iš žmogaus pavyksta „iškrapštyti“, niekada nežinai, kur ta energija dėsis, ar ją suvaldysi, ar neprikibs prie tavęs. Čia kaip džiną iš butelio paleidus. Kažkada trise per egzorcizmo seansą kalbėjome „Tėve mūsų“ – du egzorcistai po pirmųjų maldos žodžių negalėjo atsiminti ir ištarti likusiųjų. Reikėjo didžiulių valios pastangų, kad visi bent po kartą sukalbėtume tą maldą. Puikiai žinoma informacija tarsi ištrinama iš atminties.

 

Kaip per seansą elgiasi apsėstasis?

Tuo metu žmogus gali pasidaryti agresyvus, žiūrėti paklaikusiomis akimis, pradėti kalbėti nesavu arba riaumoti žvėries balsu, draskytis, keičiasi jo širdies ritmas. Seansas yra baisus. Kartais apsėstasis skundžiasi, kad jam kažką skauda, gali prašyti nustoti melstis, kalba kito, nematomo asmens vardu, sakydamas, pavyzdžiui, „jis prašo, kad nesimelstum, jis bijo tavęs“, ir pan.

 

Koks iš atliktų seansų Jums yra įsimintiniausias?

Visko yra buvę. Kažkada dirbdama viena pati su tariama apsėstąja nesitikėjau tokio efekto. Maniau, tik serga depresija ar pan. Bet kai ta moteris pradėjo staugti ir lakstyti demonstruodama tokius judesius, kurių nė cirke nepamatysi, supratau, kad tai tikrai ne šiaip sau liga. Už durų sėdėjo klientai, taip pat tos moters motina, kuri neištvėrusi įpuolė vidun. Paprašiau jos nuraminti laukiančiuosius. Pati bijojau be galo, dar ir dėl to, kad nesužalotų savęs ir manęs. Po kokių 20 min. žvėriško dūkimo jai iš burnos pradėjo dribti putos, bet čia ne epilepsija – ji neprarado sąmonės ar pan. Kai pasakiau jai „stok“, ji kaip spyruoklė šoktelėjo, susitvarkė drabužius, nusivalė nubėgusį tušą ir nusišypsojo – turbūt pirmą kartą per tuos dvejus košmariškus jos gyvenimo metus.

 

Kur išvaryta piktoji dvasia atsiduria?

Piktąją dvasią, t .y. blogus giminaičių ar kaimynų palinkėjimus, ligą, nelaimę, Veliną, galima išvaryti į vištą, dažniausiai juodą. Tokia višta užgieda gaidžio balsu, ir jai nedelsiant būtina nukirsti galvą, antraip višta prišauks nelaimę. Dar būdavo taip – šamanas galėdavo ligas paimti (įkvėpti) iš žmogaus ir iškvėpti varlei į burną. Varlė sprogdavo. Taip pat blogis galėjo būti suvaromas į kiaušinį. Tas kiaušinis iškart pasmirsta ir turi būti išmetamas į pelkę. Taip pat gali būti išvaromas į vandenį, kuris vėliau privalo būti išpiltas specialioje vietoje. Ir tai ne legendos. Tokie dalykai ikikrikščioniškoje Lietuvoje buvo puikiausiai praktikuojami, ir dabar ne vienas kaime gyvenantis žmogus tai žino. Pati esu girdėjusi vištą, giedančią gaidžio balsu. Čia lygiai tas pats kaip šuns kauksmas prieš nelaimę ir pan.

 

Ar žmogus po piktosios dvasios išvarymo gali toliau ramiai, normaliai gyventi? O gal jo psichika pažeidžiama negrįžtamai?

Atvirkščiai – jeigu Veliną tikrai pavyksta išvaryti, žmogus tarsi iš naujo gimsta, atsigauna.

 

Ar visada galima padėti apsėstiesiems?

Ne. Kartais tiesiog neaiški priežastis. Štai aš ne visada galiu atskirti psichinį susirgimą nuo apsėdimo. Kiekvienas egzorcistas su tuo susiduria.

 

Kaip vertinate kunigų egzorcistų darbą, ar naudojate tuos pačius metodus?

Velnią, arba piktąją dvasią, kunigai išvarinėjo visais laikais, tik visai neseniai tai tapo žinoma. Kunigai bijojo būti kuom nors apšaukti. Apskritai krikščionių ir pagonių egzorcizmo apeigos panašios – ugnis, vanduo, tam tikri judesiai arba pasikartojantis garsas. Aš daugiausia naudoju energetiką, minties, rankų galią, žvakes, keltų kryžių, krikščionių kunigai – krikščioniškąjį kryžių, žinoma. Kaip vibracijos šaltinį, energiją taip pat naudoju maldą, kurią jau nori iš mūsų, raganų, atimti. Malda veikia net netikinčius apsėstuosius, nes tai tiesiog tam tikras vibracinis laukas. Kunigai greičiausiai naudojasi panašiomis energijomis, be to, jiems padeda patys maldos namai, jų keliamos vibracijos, jei seansas atliekamas ten.

 

Ar dėl apsėdimo kada nors į Jus kreipėsi koks žinomas žmogus, pavyzdžiui, politikas?

Ne, nors kai kurie iš jų galėtų kreiptis. Jie akivaizdžiai kalba ne savo balsu ir nesąmones. O kai kurie į Velnią net išoriškai pasidarė panašūs.