Daugelis iš vaikystės prisimena tradicinius Viduriniųjų Rytų saldumynus: chalvą, kozinakus, nugą. Jų neįprastas, ryškus skonis ir malonus aromatas patinka beveik visiems. Pasirodo, jie yra ne tik skanūs, bet ir naudingi sveikatai. Kuo naudinga chalva, o kam jos reikėtų vengti?

 

chalva

Chalva – iš Rytų šalių kilęs delikatesas, mėgstamas visame pasaulyje. Kiekviename krašte ji gaminama šiek tiek kitaip. Jų būna indiškų, persiškų, graikiškų, žydiškų, europietiškų. Chalvos saldumas ir skonis priklauso nuo pagrindinių produktų, iš kurių ji yra gaminama: saulėgrąžų, sezamų sėklų, riešutų (žemės, pistacijų, graikinių ir kt.).

 

Pagal senąsias tradicijas chalva turėtų būti gaminama vien tik iš natūralių sudedamųjų dalių: sirupo, sėklų arba riešutų, cukraus, miltų. Kartais gali būti dedama pieno ir kiaušinių. Chalva – tai, ko gero,  seniausias pasaulyje maisto papildas. Joje gausu mineralų: kalcio, geležies, vario, kalio, cinko, fosforo, natrio ir organinių rūgščių. Chalvoje yra iki 30 % augalinių riebalų, maltozės, riebiųjų rūgščių, dietinių skaidulų. Visų rūšių chalvoje yra daug baltymų, ne mažiau nei mėsoje. Kiekviena chalvos rūšis išsiskiria skirtingomis savybėmis, kurios priklauso nuo pagrindinės žaliavos.

 

Sezamų chalvoje randama daug mangano, cinko, fosforo, geležies ir vitaminų, iš kurių daugiausiai A (stiprina imuninę sistemą), E (apsaugo kraujagysles), PP (stiprina kapiliarus) ir D (stiprina kaulus). Neretai gydytojai ligoniams po sunkių ligų, operacijų pataria į mitybą įtraukti sezamų chalvą (tahina). Ypač rekomenduojama žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Vertingos maistinės medžiagos šioje chalvoje gerina regėjimą, stiprina imuninę sistemą, palengvina astmos simptomus, teigiamai veikia raumenų ir kaulų sistemą.

 

Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse labai populiari saulėgrąžų chalva. Taip nutiko greičiausiai dėlto, kad šiose šalyse auga saulėgrąžos. Šios rūšies chalvoje gausu B grupės, F (apsaugo nuo širdies ligų, cholesterolio sankaupų arterijose, reikalingas sveikiems plaukams ir odai) ir kitų vitaminų, mineralų – magnio, cinko ir geležies. Dėl šios priežasties produktas tinkamas nuo nuovargio, mažakraujystės, kai žemas hemoglobino lygis, taip pat tiems, kurie dažnai patiria stresą ir yra blogos nuotaikos.

 

Žemės riešutų chalvoje, be kitų maistinių medžiagų, yra itin daug folio rūgšties iš žemės riešutų. Šis natūralios kilmės cheminis junginys skatina ląstelių atsinaujinimą, apsaugo nuo priešlaikinio organų senėjimo, dalyvauja kraujo procesuose. Trumpai tariant, padeda išsaugoti sveikatą ir jaunystę. Folio rūgštis labai reikalinga moterims, ketinančioms tapti motinomis, nes šis organinis junginys apsaugo nuo vaisiaus pažeidimų, apsigimimų ir įvairių ligų.

 

Pagal tradicinę receptūrą chalva gamina vien tik iš natūralių sudedamųjų dalių, tačiau kai kurie gamintojai gali pridėti dažų, antioksidantų, emulsiklių, kurie sumažina produkto vertę. Perkant delikatesą būtina atidžiai skaityti etiketes, kuriose yra nurodytos visos sudedamosios dalys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į produkto išvaizdą. Jeigu chalva padengta vandens lašeliais, vadinasi, gamintojas nesilaikė tikslių sudedamųjų dalių proporcijų. Jeigu paviršius lygus, blizgantis, chalva gali būti nelabai šviežia ir net šiek tiek karstelėjusi.

 

Nors chalva laikoma sveiku desertu, tačiau ne visiems ji yra rekomenduojama. Apskritai šis produktas turėtų būti vartojamas ne dažnai ir mažomis porcijomis. Be naudingų sudedamųjų dalių chalvoje yra labai daug cukraus. Tai papildomos kalorijos, neturinčios jokios maistinės vertės. Kartais cukrus vadinamas „tuščiomis“ kalorijomis. Jeigu dėl tokių produktų atsisakoma tikrai sveikų ir vertingų, gresia antsvoris ir visos kitos su juo susijusios problemos. Žinoma, tai nereiškia, kad chalvos valgyti negalima, tačiau svarbu neprarasti saiko.

 

Sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis ir valgant daug chalvos organizmui galima dar labiau pakenkti ir pabloginti ligos būklę. Geriausiai būtų iš viso atsisakyti šio produkto arba bent jau vartoti labai saikingai ir tik tokią chalvą, kuri gaminama su fruktoze.

 

Taip pat chalvos nerekomenduojama vartoti tiems, kuriems reikia atsisakyti arba labai riboti riešutų ir sėklų vartojimą. Tai ir įvairios alergijos maistui, ir skrandžio ligos.

 

Chalvą vartoti gali būti labai pavojinga, sergant pankreatitu, kepenų ligomis. Kai yra sutrikusi šių organų funkcija, tai yra per sunkus maistas. Taip pat šio produkto reikėtų atsisakyti norintiems numesti svorio.

 

Ką reiškia saikingai valgyti chalvą? Tai reiškia, kad chalva turėtų būti delikatesas, kuriuo mėgaujamasi tik ypatingomis progomis, nepiktnaudžiaujama kiekvieną dieną. Per dieną rekomenduojama neviršyti 20 – 30 g normos. Chalva reikia mėgautis, o ne stengtis kuo daugiau suvalgyti, kad ir kokia naudinga ji būtų! Ypač dėlto, kad 100 g chalvos turi daugiau negu 600 kcal!