Ar ekranų laikas keičia vaikų smegenis?

Vieną dieną, užsiėmusi namų ruoša, padaviau savo mažyliui planšetę. Po kurio laiko – isterija. Riksmai, pasipriešinimas, ašaros. Tai nebuvo pirmas kartas, kai susimąsčiau – ar ekranai daro kažką daugiau nei tik „prablaško“?

Tėvų nuogąstavimai nėra iš piršto laužti – ekranų laikas tampa nuolatiniu rūpesčiu. Bet ką iš tiesų apie tai sako mokslas?

Mokslas – prieštaringas, bet tendencijos ryškėja

Dalis mokslininkų, tokių kaip psichologas prof. Pete Etchells, tvirtina, kad tvirtų įrodymų apie ekranų žalą vaikų psichinei sveikatai nėra. Jis išanalizavo šimtus tyrimų ir teigia – duomenys dažnai grindžiami vaikų savistaba, neobjektyvūs, o išvados – skubotos.

Tačiau ne viskas taip paprasta.

Kiti psichologai, kaip Jean Twenge, mato aiškų ryšį tarp ekranų naudojimo ir augančių depresijos rodiklių tarp paauglių. Ji sako: „Daugiau laiko ekrane, dažniausiai vienumoje, mažiau miego, mažiau laiko su draugais – tai bloga formulė psichikos sveikatai.“

Ne ekranai „gadina“, o tai, ką jie pakeičia

Svarbiausia ne pats ekranas, o tai, ką vaikas praranda, praleisdamas valandas virtualiame pasaulyje:

• Gyvą bendravimą su bendraamžiais ir šeima
• Emocijų atpažinimo ir reguliavimo patirtį realiuose santykiuose
• Judėjimą, fizinį aktyvumą, kūno pajautimą
• Kūrybinius eksperimentus už ekrano ribų
• Ramybę, nuobodulį, būtinybę pačiam susikurti veiklą

Kas dar kelia nerimą?

• Sutrinka miegas. Mėlynoji šviesa iš ekranų slopina melatonino gamybą.
• Silpnėja dėmesio koncentracija. Nuolatinė stimuliacija trukdo vystytis gebėjimui susikaupti.
• Ekranai tampa emociniu nusiraminimu. Vaikas nesimoko pats reguliuoti emocijų.
• Didėja priklausomumo rizika. Net trumpi epizodai gali formuoti elgesio modelius.
• Mažėja savivertė. Ypač paaugliams, aktyviai naudojantiems socialinius tinklus.

„Bet ne visi ekranai blogi, ar ne?“

Teisingai – svarbu skirti turinį:

Ar vaikas mokosi, kuria, bendrauja su draugais?
Ar tiesiog žiūri „be proto slenkantį“ turinį („doomscrolling“)?
Ar jis/jinai vienas, ar su kitais?
Ar ekranas padeda ar pakeičia tikrą gyvenimą?

Ar ekranai keičia smegenis?

Taip – viskas keičia mūsų smegenis, tai natūralus procesas, vadinamas neuroplastiškumu. Bet jei ekranai tampa vienintele patirtimi, kuri formuoja smegenų vystymąsi – pasekmės gali būti ilgalaikės.

Tyrimai su daugiau nei 11 000 vaikų smegenų skenavimų parodė, kad ekrano naudojimas keičia ryšius tarp smegenų sričių. Bet – ne visais atvejais tai susiję su blogesniais pažintiniais gebėjimais. Ką tai reiškia? Kad turinys ir kontekstas – lemiami.

Ką galime padaryti kaip tėvai?

✅ Būkite šalia. Stebėkite, kaip ir kada vaikas naudoja ekranus.
✅ Ribokite laiką. Pavyzdžiui, iki 1 val. per dieną ikimokykliniame amžiuje (Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacija).
✅ Skatinkite fizinį aktyvumą. Bent 60 min. per dieną.
✅ Skatinkite „gyvus“ susitikimus, žaidimus, pokalbius.
✅ Kurti ekranų naudojimo taisykles šeimoje.
✅ Būkite pavyzdys. Vaikai mokosi iš mūsų.

Ekranai – ne priešas, bet neišmoktos pamokos gali būti

Technologijos tobulėja greičiau nei mūsų gebėjimas jas suvokti. Net jei mokslas dar neturi visų atsakymų, aišku viena – ekranų laikas neturėtų atimti to, ko vaikui labiausiai reikia: ryšio, judesio, tikro buvimo.

Kaip psichologė ir mama, kviečiu: nebijoti technologijų – bet dar labiau nebijoti nustatyti ribų.

Žemiau sveikos ribos:

✅ 0-2 metai – nerekomenduojama jokio ekrano laiko, išskyrus vaizdo skambučius.
✅ 2-5 metai – iki 1 valandos per dieną, geriausia su tėvų priežiūra.
✅ 6-12 metų – iki 2 valandų per dieną, derinant su aktyvia veikla.
✅ 12-18 metų – svarbu subalansuoti laiką ir vengti perteklinio naudojimo.

P.s. Ekranai gali sukelti priklausomybę – ypač socialiniai tinklai ir žaidimai.
Gali nusižudyti 13 metų mergaitė dėl TIK TOK iššūkio ir čia TIKRAI nesusiję su sekmadienio įvykiais.

Straipsnį rašiau iš girdėtų paskaitų apie ekrano poveikį bei šiuo BBC straipsniu. Drauge labai rekomenduoju paklausyti žemiau esantį video: