Draugas – ypatingas žmogus, kuriuo galima pasitikėti, kuris padeda tada, kai labiausiai reikia, kuris kartu liūdi ir džiaugiasi. Draugai yra pažįstami žmonės, su kuriais kuriamas ir palaikomas ryšys, bet kartais sutikus visiškai nepažįstamą žmogų užplūsta mistiškas pojūtis, lydimas didžiulės ir paslaptingos traukos. Manoma, kad tokie jausmai būdingi sielos draugams, suvestiems aukštesniųjų jėgų. Tačiau ar iš tiesų egzistuoja sielų draugystė? Juk ne kiekvienas atranda tokį draugą, o tie, atradusieji, kaip jie gali būti tikri, jog tai ne tiesiog labai artimas draugas?

 

"artimos sielos"

Sielos draugas ar gyvenimo partneris?

 

Nors esmė atrodo panaši, tačiau skirtumas yra. Tiek su sielos draugu, tiek su partneriu galima jaustis saugiai, maloniai. Tačiau dažniausiai su partneriu nėra tokio stipraus ir paslaptingo ryšio, kaip su sielos draugu. Gyvenimo partneris gali užtikrinti saugumo jausmą, juo galima pasitikėti ir nugyventi kartu ilgą laiką, netgi iki gyvenimo pabaigos. Buvimas kartu gali būti harmoningas, paremtas pagarba ir pasitikėjimu. O štai sielų draugystė nėra tokia rami. Ji gali trukti labai trumpai, tačiau bus įsimintina, leis pasiekti didelių tikslų, įgyvendinti svarbius ir neįtikėtinus dalykus. Tarp sielų esantis ryšys ypatingas, nes jo negalima racionaliai paaiškinti (kaip ir kodėl jis taip staiga atsirado). Toks ryšys dažnai taip pat staigiai nutrūksta, kaip ir susikuria. Manoma, kad galima sutikti ne vieną sielos draugą, nes jie skirti tam, kad būtų galima įveikti pačius didžiausius iššūkius, todėl jie staigiai atsiranda, su jais kartu galima pasiekti aukštesnius, sudėtingesnius visatos lygmenis, o tai ir yra šio ypatingo ryšio rezultatas. Sielų draugystė reikalauja daug energijos ir yra kur kas intensyvesnė negu gyvenimo partnerių. Svarbu pastebėti, kad priešingai negu gyvenimo partneris, sielos draugas nebūtinai bus susijęs romantiniais ryšiais. Nors lytys dažniausiai būna priešingos, nes taip išlaikoma pusiausvyra, žmonės tarsi papildo vienas kitą, tačiau tai yra emocinis ryšys, nesusijęs su meile. Štai gyvenimo partnerių ryšys paremtas fizine trauka, bendromis vertybėmis, visa jų draugystė paremta logika, asmeniniu pasirinkimu, o sielų draugystė atsiranda netikėtai tarsi galingas sprogimas, išsiveržia dėl kažkokios nevaldomos jėgos.

 

„Anam Cara“

 

Keltų tikėjimas remiasi dvasiniais papročiais ir amžinosiomis vertybėmis. Jie pirmieji pradėjo vartoti terminą – anam cara, reiškiantį sielų draugystę. Tikėta, kad egzistuoja aura, kuri leidžia dviem sieloms suartėti, sukurti stiprų dvasinį ryšį. Dvi sielos besąlygiškai atsiveria viena kitai ir susijungia. Anam Cara sielos nieko neslepia, asmuo visiškai atsiskleidžia toks, koks yra – natūralus, atviras. Galima tai įvardinti kaip sielos apnuoginimą, savęs pažinimą be jokių nuostatų, pašalinio poveikio. Tai žmogaus esmė – grynasis ir tikrasis aš. Savęs ieškojimas padeda rasti ir susijungti su kita siela. Visa tai vyksta už žemiškojo pasaulio ribų, aukštesniame – dvasiniame lygmenyje. Todėl tai yra šventa – tai siekis amžinųjų vertybių. Pasak Johno O’Donohue‘o, tikros draugystės viena užduočių yra išmokti užuojautos, kūrybingumo ir būti kartu tyloje. Didžiausias paslaptis dažniausiai tenka įskaityti tarp eilučių. Sielų draugystė remiasi netiesioginiu supratimu, gebėjimu užmegzti ryšį be žodžių.

 

Vienatvės grožis

 

Vienatvė nebūtinai turi asocijuotis su neigiamomis patirtimis. Tai ne tik liūdesys ar atstūmimas. Vienatvė gali būti naudinga asmeniniam, dvasiniam tobulėjimui. Buvimas vienatvėje padeda žmogui susikaupti ir atskleisti vidinį grožį, tobulėti dvasiškai – pažinti save patį. Tai yra sudėtingas procesas, nes siekiant dvasiškai tobulėti, reikia labai tam atsiduoti, pasinerti į savo sielos gelmes. Savęs pažinimas dvasiniu keliu veda link tokios palaimos, kuri nepasiekiama fiziniame lygmenyje, nes žmogus renkasi ne materialaus pasaulio teikiamus malonumus, o renkasi amžinąsias vertybes.

 

Viena siela dviejuose kūnuose

 

Nesvarbu kokie skirtingi būtų išore, sielos draugai savo vidumi panašūs, todėl sielos sudaro bendrą visumą. Galima gražiai apibūdinti tokių žmonių draugystę: „dviejuose kūnuose – viena siela“. Norint to pasiekti, būtina atrasti savo vidinį grožį, tik paskui draugo. Tik vertindamas ir gerbdamas save patį, žmogus gali vertinti ir gerbti draugą. Jeigu žmogus tam tikras savo savybes laikys netikusiomis, reiškia, jis tą patį galvoja ir apie draugą, nes sielos draugas yra tarsi veidrodis. Toks draugas atspindi net ir pačius slapčiausius troškimus ir jausmus, kurie gali būti sąmoningai slopinami arba tūnantys giliai žmoguje, kaip tam tikras nepažintas ir slaptas troškimas. Žmonės traukia vienas kitą, nes kitame atranda save, tai reiškia, kad tapatinasi su draugu. Tokiu būdu sukuriamas stiprus ir vieningas ryšys – sielų draugystės. Sielos yra atskirtos nuo fizinio kūno, todėl reikia pažinti būtent jas, vidinį pasaulį, jokiu būdu ne kūniškąjį. Fizinė išvaizda tėra tik išorė, kuri dar ir kinta, o štai vidinis grožis – pastovus, tikrasis grožis. Reikia tobulėti dvasiškai, nesiekti primityvaus išorinio spindesio.

 

Santykiai ne visada idiliški

 

Labai gajus įsitikinimas, kad atradus savo žmogų, savo antrąją pusę viskas bus labai gražu, lyg rožėmis klotas kelias. Tai nėra tiesa. Jeigu žmonės buvo sukurti aukštesnių jėgų vienas kitam, ar gali viskas būti taip paprasta? Nejaugi viskas bus it ant lėkštutės padėta ir tereikės viską tiesiog pasiimti? Priešingai, gali tekti pakovoti už idealius santykius. Draugystę reikia ne tik branginti ir ja džiaugtis, bet ir dirbti, t. y. kurti, stengtis. Nėra draugystės be pykčių, nesutarimų, tačiau jie reikalingi, kad galima būtų judėti toliau į priekį ir tobulėti. Mokytis iš klaidų yra be galo gera patirtis, nes žmonės tarpusavyje išsprendę savo problemas tuo pačiu sustiprina ir ryšį. Jie geba kartu dalintis ne tik džiugiomis akimirkomis, bet ir palaikyti vienas kitą, kada sunku. Paprasčiausia yra bėgti nuo nemalonių patirčių, užkrauti problemas kitiems, todėl nereikia stebėtis, kad ne visi išlaiko likimo siųstus išbandymus. Sielų draugystė – tai ne tik idilė, bet ir sunkus darbas, aukštesniųjų jėgų dovana.

 

Astrologės Lilijos Banaitienės komentaras:

 

Būsimas susitikimas su sielos draugu yra nulemtas dar prieš gimimą. Sielos draugai su mumis susieti karminiais ryšiais, todėl ir susitinkame, kad atlygintume praėjusių gyvenimų skolas. Kartais užtenka su sielos draugu susitikti tik keletui minučių, kad būtų atpirkta mūsų karminė skola. Kartais jie būna mūsų tėvai, vaikai arba antrosios pusės. Visi turime sielos draugų, tik dažnai mūsų charakteris ir emocinis bagažas trukdo pilnavertiškai bendrauti tarpusavyje. E Cayce‘as, liaudyje pramintas miegančiu pranašu, teigė, kad giminingos sielos visuomet suranda viena kitą, siekdamos bendro tikslo. Sutikus sielos draugą dažnai aplanko déjà vu jausmas, lyg tai jau nutiko anksčiau. Sielos draugai susitikę pirmą kartą gali kalbėti labai ilgai ir temos niekada nesibaigia, juos vienija bendri interesai. Sielos draugai lengvai susitaiko ir atleidžia, moka priimti vienas kito netobulumus, turi stiprų ryšį mintimis (pavyzdžiui, gali kilti noras tuo pačiu laiku paskambinti vienas kitam). Garsiausi lietuviai, kuriuos būtų galima pavadinti sielos draugais – išeivijos dailininkas, poetas Paulius Jurkus ir trumpai gyvenęs poetas Vytautas Mačernis: abu gimė Žemaitijoje, abu, kaip kūrybingas asmenybes, viliojo panašios poezijos paslaptys. Vytautas Mačernis labai pasitikėjo vyresniu draugu, dažnai klausdavo gyvenimiškų patarimų. Paulius Jurkus taip pat vertino draugo kūrybą ir nuomonę.