Savivertė – gebėjimas suprasti ir priimti savo gerąsias bei blogąsias savybes. Žmonės, kurie geba save toleruoti, kurie nei aukština, nei smerkia save, pasižymi aukšta saviverte. Tiesa, toks gebėjimas nėra duotas savaime: kaip save vertiname, keičia mūsų aplinka ir mes patys. Deja, jei savivertė nukrypusi nuo normos ribų, galime susidurti su įvairiais sunkumais.

 

Formuojasi nuo mažų dienųSelf-loving,And,Accepting,Person,Feeling,Good,In,Their,Skin.,Cheerful

 

Nuo pirmų dienų, kol dar nesame visiškai sąmoningi, mūsų savivertė priklausoma nuo artimiausios aplinkos. Kaip tėvai, globėjai ir kiti vaiką ugdantys asmenys laistys savivertės daigelį, taip jis ir vešės. Jei artimiausi žmonės nuo pat vaikystės linkę kritikuoti, vaiko savivertė būna žema, jis nepasitiki savo jėgomis, sprendimais, auga kupinas baimių, abejonių. Kartais skatinama slėpti tam tikras savo asmenybės puses, pavyzdžiui, sakoma „nebūk purvinas“, „nevalgyk kaip kiaulė“, „nežvenk kaip arklys“, „neverk, nes tu vyras“ ir pan. Vėliau šių savo savybių žmogus stengiasi atsikratyti, išsižadėti, vengti. Pavyzdžiui, liepiamas niekada neverkti vyras auga su nuostata, kad jis negali rodyti jausmų, vėliau jis pyksta ant savo liūdnosios, verksmingos dalies, stengiasi ją slėpti, dėl to gėdijasi. Tai ir lemia žemą savivertę.

 

Jei mažylis nuo mažų dienų giriamas, globojamas, jam leidžiama jausti ir rodyti emocijas, klysti, atrodyti kvailai ir t. t., žmogus auga su normalia saviverte. Tačiau nėra gerai aukštinti vaiką, sudievinti jo savybes ar elgesį, sakyti, kad jis iš visų protingiausias ir geriausias, reikalauti jam dėmesio ir pripažinimo iš aplinkos, iškelti jo poreikius aukščiau visų – kyla rizika užauginti pernelyg aukštos savivertės žmogų, netgi su narsicizmui būdingomis savybėmis.

 

Atpažinti žemą savivertę

 

Pasak psichologų, žemos savivertės ženklų praleisti pro akis beveik neįmanoma, nes jie matyti ir žmogaus išvaizdoje, ir elgesyje, ir kalboje. Dažnai žema savivertė eina koja kojon su perdėtu kuklumu, nedrąsa, susigūžimu, tylesniu kalbėjimu ir net scenos baime. Žmogus tarsi jaučia, kad jo balsas nepakankamai svarus ar mintys ne tokios reikšmingos, kad būtų įgarsintos. Jei paprašysime keliais žodžiais apibūdinti save, pradės arba nuo neigiamų savybių, arba ilgai neras, ką apskritai galėtų pasakyti. Žemai savivertei būdinga ne šiaip savikritika, bet absoliutinimas, pavyzdžiui, suklydęs sakys, kad „man amžinai taip“, „tik aš galiu padaryti tokią nesąmonę“ ir pan.

 

Žmonės, kurie nepakankamai save vertina, gali ir nebūti kuklūs, priešingai – aistringai piktintis kitų žmonių išvaizda, elgesiu, pasiekimais, kitokiu gyvenimo būdu. Ypač gali erzinti pozityvūs, gyvenimu besidžiaugiantys, save mylintys žmonės: kai žmogus neleidžia sau pasidžiaugti, nuolat save kritikuoja, jam pikta matyti kitą atvirai besidžiaugiantį. Atrodo, kad žmogus per daug sau leidžia. Neretai šie žmonės neturi draugų, su jais bendrauja tik artimiausi, nes yra siejami giminystės ryšių. Deja, dažnai susitikimas palieka negatyvių emocijų.

 

Žemos savivertės kompensavimas

 

Paradoksas, tačiau žemos savivertės žmonės gali atrodyti, kad pasižymi aukšta saviverte. Apie tai skelbia brangių aksesuarų, vardinių drabužių, prabangių automobilių demonstravimas, visur rodo savo nuotraukas, stengiasi kitiems piršti savo nuomonę pačiais įvairiausias klausimais, nuolat garsiai kalba, siekia atkreipti dėmesį skardžiu juoku ir pan. Tokiais būdais bando užmaskuoti savo žemą savivertę. Galvoja, kad jei nepasirodys visu gražumu, kiti galvos, kad jie – visiškas niekas. Nuolat iš šalies siekiama patvirtinimo komplimentais, komentarais, patiktukais. Žemos savivertės moteris gali rengtis provokuojančiais drabužiais, kad savivertę pakeltų bent svetimų vyrų žvilgsniai ar automobilio signalo spustelėjimas.

 

Kaip žemos savivertės ženklą galime vertinti ir žmones, kurių tobulinimasis pas grožio specialistus pasiekia tragikomiškas, sveikatai ir net gyvybei pavojingas ribas.

 

Psichologai pabrėžia, kad aukštos savivertės žmonės neprivalo nieko demonstruoti, įrodinėti, sulaukti patvirtinimo, įtikinti ar perkalbėti. Jie gerai jaučiasi ir vieni, ir su kitais. Šalia aukštą savivertę turinčių žmonių kitiems yra gera, laisva ir paprasta būti, nes jie nieko neišaukština ir nieko nekritikuoja, nežemina. Yra ramūs dėl savęs, todėl gali būti ramūs dėl kitų.

 

Kiša koją profesinėje srityje

 

Problemos su saviverte gali kelti rūpesčių daugelyje sričių. Viena jų yra profesinis kelias. Čia galime susidurti su įvairiais keblumais. Vienas jų – negebėjimas patraukliai save reprezentuoti darbo pokalbyje ir užsitikrinti darbo vietą. Jei jau įsidarbinote, sunkumų gali kilti dalinantis atsakomybes, pavyzdžiui, nelengva neužsikrauti kolegų darbų naštos. Nedrąsu prašyti didesnio atlygino bei paaukštinimo ar išeiti dėl netenkinančių sąlygų ir ieškotis kito darbo, juolab kurti verslą ar hobį paversti pragyvenimo šaltiniu. Norint būti sėkmingiems, gauti darbui adekvatų atlygį ir pan., būtina suvokti savo vertę.

 

Per aukšta savivertė profesinėje srityje gali veikti dvejopai. Viena vertus, galima save gerai reprezentuoti būsimų ir esamų darbdavių akyse. Kita vertus, jei kalbos apie gebėjimus nepasitvirtins, ilgai išlikti geidžiamoje pozicijoje nepavyks. Svarbu adekvačiai vertinti ne tik asmenines savybes, bet ir žinias bei gebėjimus. Tiesa, aukštesnė savivertė naudinga profesijoje, kur reikia sužavėti žmones, prikaustyti ir išlaikyti dėmesį, įtikinti ir pan. Aukštos savivertės žmonės pasižymi didesne charizma, traukia būti greta jų, jais žavėtis.

 

Veikia romantiškus santykius

 

Normali savivertė lemia sveikus, visaverčius santykius, o jei ir suklydote, pasirinkote ne tą žmogų, rasite valios išsiskirti ir kurti gyvenimą iš naujo, nes žinosite, kad esate verti daugiau, geriau, sveikiau.

 

Pernelyg aukšta savivertė gali lemti vienišiaus gyvenimą, nes nė vienas žmogus neatitinka pernelyg griežtų reikalavimų arba retas ištveria gyvendamas šešėlyje ar net priespaudoje.

 

Žemos savivertės žmonėms sudėtinga puoselėti sveikus santykius, nes kai žmogus nemyli, nepriima savęs, kaip jis gali priimti kitą? Kai nuolat bandote nuslėpti, sunaikinti tam tikras savo savybes, galite būti nepakantūs kito „trūkumams“, matysite jį kaip nuolat klystantį, nesusivokiantį, nusikalbantį, verkšlenantį, silpną ir pan. Kuo prasčiau vertinate save, tuo sunkiau pamatyti kitą žmogų kaip šaunią asmenybę, gal tik su nedideliais trūkumais.

 

Žema savivertė gali lemti tai, kad žmogus susiranda jį skriaudžiantį partnerį. Kalbame apie įvairias smurto formas. Pavyzdžiui, jis gali užmegzti santykius su žmogumi, kuris „padeda“ kovoti su trūkumais ir atkartoja paties mintis: „nežliumbk, būk vyras“, „neėsk ir taip stora“ ir pan. Tokiuose toksiškuose santykiuose žmonės gali gyventi ilgus metus, jei nesistengs pakelti savivertės ir pakeisti požiūrio į save.

 

Kaip pakelti savivertę

 

Pirmas žingsnis – pažinkite save. Gali būti, kad jūsų „ydos“ tėra nuo vaikystės sistemingai aplinkos įdiegti kompleksai. Geriau save pažinti padeda laikas, praleistas su savimi, be išorinių dirgiklių. Nuraminkite emocijas, nuslopinkite galvoje nuolat zujančias mintis ir įsiklausykite į tylą, vidinį balsą. Stebėkite save įvairiose situacijose, sekite emocijas, ypač gėdą ir baimę, kurios artimai susijusios su saviverte. Kas jas išprovokuoja, kodėl. Pasidomėkite savimi tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Ir objektyviai nuspręskite, ar norisi bendrauti, kaip geriau bendrauti su tokiais, kokie esate. Pripažinkite, kas yra negerai, kokių neigiamų savybių turite ir ar norite bei galite jas keisti.

 

Svarbu išmokti ne save peikti ir smerkti, bet ir pastebėti, ką padarėte teigiamo. Tad reikėtų kasdien rasti bent vieną dalyką, už ką galite save pagirti. Tai gali būti bet kokia smulkmena: laiku atvykote į darbą, skaniai paruošėte valgyti, pasportavote, padėjote kaimynei su pirkiniais ir kt.

 

Kiekvienam atliktam darbui reikia pritaikykite tinkamą savybę, pavyzdžiui, punktualumas, atidumas, ryžtingumas, rūpestingumas. Štai kiek puikių savybių slypi viduje.

 

Naudinga sąmoningai pastebėti gyvenimiškus pasiekimus, galima net surašyti ir uždėti varneles, prisiminus, pavyzdžiui, vaikystės svajones: baigėte studijas, dirbate, turite šeimą, vairuojate automobilį, įsigijote namą, buvote nuvykę į kitą šalį ir t. t.

 

Nesilyginkite su kitais, nes visada bus jaunesnių, gražesnių, turtingesnių, drąsesnių ir t. t. Be abejo, tai nelengva socialinių tinklų laikais, bet reikėtų stengtis sekti tuos, kurie suteikia gerų emocijų.

 

Pamilkite save. Meilė sau rodoma per rūpestį fizine ir psichologine sveikata, kokybišką poilsį, malonius santykius, gražius žodžius, saviugdą, buvimą čia ir dabar, savo poreikių atliepimą ir kt. Kaip elgtumėtės su kitu mylimu žmogumi, taip elkitės su savimi.

 

Pasitikrinkime

 

Aukštai savivertei būdinga:

 
  •  didžiuotis savo pasiekimais
  •  ryžtingai atstovauti savo interesams
  •  prisiimti atsakomybę už savo veiksmus
  •  kantriai įveikti nesėkmes
  •  priimti naujus iššūkius
  •  daryti įtaką kitiems žmonėms
  •  leisti patirti ir išreikšti įvairius jausmus
  •  suprasti ir atliepti savo poreikius
  •  jausti, kad esu pakankamas
 

Žemai savivertei būdinga:

 
  •  menkinti savo pasiekimus
  •  vengti naujų ir sunkių situacijų
  •  rinktis gynybinę / aukos bendravimo poziciją
  •  dažnai nusivilti savimi ir kitais
  •  vengti iššūkių
  •  neleisti jausti ir reikšti įvairių jausmų
  •  kaltinti kitus dėl savo nesėkmių
  •  būti manipuliuojamais
  •  kentėti neteisybę
  •  jausti, kad esu nepakankamas

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Geštalto terapeutė ir lektorė, biblioterapeutė, psichologinių knygų autorė Daiva Žukauskienė

 

Kaip su saviverte susiję komplimentai?

 

Komplimentus priimti gali tik žmogus, kuris pats tiki savo verte. Komplimentų alkį jaučia tie, kurie negavo jų vaikystėje, kurie pasižymi žema saviverte. Tokie žmonės ieško palaikymo išorėje, vietoj to, kad patys duotų sau palaikymą. Sau pačiam pasakyti komplimentai, pagyrimai ir palaikymai vietoj saviplakos ir savigraužos augina savivertę. Z. Froidas sakė, kad nebrandžios asmenybės ieško palaikymo išorėje, brandūs žmonės resursus randa savo viduje. Rytinė šypsena sau veidrodyje – maža dovana, kurią galite sau duoti kiekvieną rytą.

 

Lietuviška kultūra apskritai nėra palanki pa(si)gyrimams ir komplimentams. Skurdžiai juos sakome kitiems, dar sunkiau juo priimame ar tiesiog nemokame jų priimti. Gebėjimas priimti pagyrimus formuojamas vaikystėje. Galima išskirti net keletą pagyrimų gavimo būdų. Vienas dažniausiai pasitaikančių – pagyrimas už gerai atliktą darbą, tinkamą elgesį, nuopelnus, rezultatus. Tai atlygio komplimentai: „Buvai geras, susitvarkei kambarį, gavai gerą pažymį, todėl esi šaunuolis.“ Šiuos komplimentus reikia užsitarnauti, nusipelnyti. Kartais palaikymą galime gauti iškreiptu toksišku būdu kaip kompensaciją už skriaudą, neteisybę, patyčias, net emocinį ar fizinį smurtą. Pavyzdžiui, darbe vietoj piniginės premijos, už per stiprias nuobaudas, už pakeltą balsą, po kurio laiko galima sulaukti pagyrimo ir komplimento. Čia lazdos ir meduolio principas: jei padauginai lazdos, kompensuok didesniu meduoliu ir viskas susitvarkys. Tačiau nesusitvarko, žmogui formuojamas aukos mąstymas.

 

Sveikieji, gerieji komplimentai irgi būna dvejopi. Vieni jų sintetiniai, sakomi iš mandagumo, manipuliatyvūs, norint prielankumo ar naudos. Draugiškai skambančios frazės, pavyzdžiui, kaip gražiai atrodai po atostogų, kartais reiškia tik kolegos džiugesį, kad gerai, jog grįžai, nebereikės už tave dirbti. Tikrieji komplimentai visada subjektyvūs ir ne visada objektyvūs kitų akimis. Sakydami komplimentus prisipažįstame, kad šią akimirką jaučiame atitinkamą jausmą arba norime pasidalinti geru pastebėjimu apie kitą žmogų. Komplimentas yra šios akimirkos subjektyvus žvilgsnis į kitą, nevertinant praeities istorijos, nelyginant su kitais. Šią akimirką tu man esi pats gražiausias, mylimiausias ar protingiausias ir nereikia kelti klausimo, ar tai tiesa, nes tai subjektyvi mano nuomonė.

 

Autorius Laima Samulė