Apkalbų psichologija

Visi bent retkarčiais dalinamės apkalbomis arba jų klausomės. Tačiau kodėl taip patinka apkalbėti kitus? Pasak mokslininkų, tai – svarbus socialinis įgūdis, paveldėtas iš tolimų protėvių.

Nebūtinai negatyvios

Išgirdę žodį „apkalbos“ dažniausiai pagalvojame apie piktus gandus. Tačiau apkalbos gali būti ir teigiamos arba neutralios. Tiesiog kalbėjimas apie žmogų, kurio tuo metu nėra šalia. 2019 m. Kalifornijos universiteto (JAV) tyrėjai atliko įdomų tyrimą. 467 suaugusieji kelias dienas nešiojosi prikabintą diktofoną, kuris įrašinėjo jų pokalbius. Vėliau šiuos įrašus išanalizavo tyrėjai. Paaiškėjo, kad dalyviai bent 52 min. per dieną skyrė apkalboms. Iš daugiau nei 400 tiriamųjų visiškai nieko neapkalbėjo tik 34 dalyviai. Daugiausiai kitus apkalbėjo moterys ir į ekstravertiškumą linkę dalyviai. Mažiau – vyrai ir introvertai. Įdomu tai, kad net 75 % paskalų buvo neutralios. Štai vienas tyrimo dalyvis draugui pasakojo apie pažįstamą žmogų, kuris žiūri daug filmų. Tik 15 % apkalbų buvo negatyvios. Tad tyrėjai padarė išvadą, kad apkalbos nebūtinai neigiamos. Apkalbėdami kitus tiesiog keičiamės informacija. Žinoma, šios studijos išvados gana ribotos, nes ištirta tik nedidelė grupė žmonių. Tačiau šis tyrimas pateikė išties įdomių rezultatų.

Pasak mokslininkų, apkalbas mėgstame visi. Tai visiškai natūralus ir įprastas elgesys. 1993 m. britų tyrėjų atlikta studija parodė, kad vyrai 55 % pokalbių laiko paskiria apkalboms. Moterys – net 67 %. Psichologų teigimu, žmonės yra socialios būtybės, kurioms būtinas tarpusavio ryšys. Apkalbos suteikia priklausymo grupei jausmą, kuris mums toks reikalingas. Kai kurie mokslininkai mano, kad apkalbos netgi tam tikras socialinio mokymosi procesas. Jo metu išmokstame, kas mūsų rate socialiai (ne)priimtina. Jei žmogus pradeda dažnai meluoti, socialinio rato nariai jį ims apkalbėti. Taip apkalbamam žmogui ir kitiems bus parodoma, kad melas nepriimtinas.

Kitus apkalbame dėl įvairiausių priežasčių. Paskalos ne tik leidžia tapti socialinės grupės dalimi, bet ir padeda pasijausti svarbiais. Juk pasakodami sultingą naujieną atsiduriame dėmesio centre. O tai be galo malonu. Tyrimai taip pat rodo, kad apkalbant didėja pasitikėjimas savimi. Apkalbėdami kitus ir dalindamiesi informacija, kurios pašnekovai nežino, pasijuntame galingesni ir vertingesni. Nemažai mūsų apkalba kitus dėl paprasčiausio nuobodulio. Arba siekio užmegzti glaudesnį ryšį su pašnekovu. Dalinimasis paskalomis sukuria tam tikrą intymumą. Tuo metu pasijaučiame artimesni žmogui, kuriam pasakojame girdėtus gandus.

Protėvių palikimas

Evoliucijos psichologas Robinas Dunbaras mano, kad polinkį į apkalbas paveldėjome iš tolimų protėvių. Pasak jo, dalinimasis paskalomis padėjo išgyventi ir palaikyti svarbius socialinius ryšius. R. Dunbaro teigimu, žmonių noras skleisti apkalbas išsivystė dar priešistoriniais laikais. Protėviai gyveno mažose grupėse, todėl buvo priklausomi vieni nuo kitų. Tam, kad atremtų priešus ir išgyventų atšiaurioje aplinkoje, reikėjo artimai bendradarbiauti su genties nariais. Tačiau gentainiai – pagrindiniai konkurentai kovoje dėl ribotų išteklių ir potencialių partnerių. Gyvendami tokiomis sąlygomis protėviai susidurdavo su daugybe kylančių dilemų. Kuris genties narys vertas pasitikėjimo? Su kuo verta draugauti, o nuo ko geriau laikyti atokiau? Tad tekdavo surinkti kuo daugiau informacijos apie aplinkinius. Šiuo atveju pasitarnaudavo apkalbos – taip sužinodavo, kuo verta pasitikėti. Dalindamiesi apkalbomis vieni su kitais, taip pat mezgė svarbias sąjungas ir iš socialinio rato išmesdavo priešus.

Laikas bėgo, bet paskalos ir toliau išliko svarbiu ginklu. Istoriniai šaltiniai rašo, kad apkalbos itin stiprų vaidmenį atliko antikos laikais, viduramžiais, renesanso laikotarpiu bei vėliau. Antikinėje Graikijoje paskalos buvo vienintelis ir svarbiausias ginklas, kurį prieš savo priešus galėjo panaudoti vergai ir kiti žemo statuso žmonės. Žymaus senovės graikų komedianto Aristofano komedijoje „Varlės“ vergai išgirsta šeimininko pokalbį ir išpasakoja visam miestui. Tai šeimininkui atneša ne vieną nelaimę, sugadina jo reputaciją.

Ši istorija nėra pramanas. Senovės Graikijoje vergai iš tikrųjų išnaudojo paskalų galią prieš juos skriaudusius šeimininkus. O šie savo ruožtu stengėsi, kad vergai neišgirstų nieko, kas galėtų sugriauti reputaciją. Senovės Atėnų teismuose teisėjai galėjo kaltinamąjį nuteisti netgi stokodami faktinių įrodymų. Svarbiausia buvo gera kaltinamojo reputacija, kurią lengvai galėjo suteršti įvairūs gandai. Tuo ypač naudojosi moterys, kurios to meto visuomenėje beveik neturėjo teisių. Atkeršyti skriaudikui jos galėdavo tik paskleisdamos gandus ir taip sukeldamos abejonę dėl gero vardo.

Būdas apsisaugoti

Apkalbos buvo svarbios protėviams stengiantis išgyventi atšiaurioje aplinkoje. Panašiai jos pasitarnauja ir šiandien, padeda save apsaugoti. Įsivaizduokite, kad iš patikimo šaltinio išgirstate gandą, jog pažįstama negrąžino pasiskolintų pinigų vienai moteriai. Tikriausiai iškart kils įtarimas, kad jai geriau didelių sumų neskolinti. Jei panašių istorijų papasakos ir daugiau patikimų žmonių, įsitikinsite, kad ši moteris išties nesąžininga. Taip galėsite ateityje išvengti nemalonių situacijų.

Kita situacija – iš vienos perspektyvios įmonės sulaukiate darbo pasiūlymo. Žinote, kad ten dirba jūsų pusseserė. Tad paklausinėjate jos apie šią įmonę. Giminaitė atsako, kad darbas čia įdomus, bet vadovas verčia dirbti viršvalandžius. Vėliau šią informaciją patvirtina ir buvusi klasės draugė. Ji prideda, kad dirbant tokį darbą sudėtinga turėti asmeninį gyvenimą. Galiausiai nusprendžiate pasiūlymą atmesti, nes siekiate darbo ir laisvalaikio dermės. Žinoma, girdėta informacija tėra apkalbos, nes nepatyrėte minėtos įmonės darbo kultūros. Tačiau patikimi šaltiniai leidžia tikėti, kad gautoje informacijoje yra daug tiesos. Taigi paskalos pravarčios stengiantis apsisaugoti nuo nesąžiningų žmonių ir pavojingų situacijų.

Pasak psichologų, paskalos naudingos ir tuo, kad padeda geriau pažinti supančius žmones. Jos mums šį tą atskleidžia ne tik apie apkalbų objektą, bet ir žmogų, kuris dalinasi paskalomis. Įsivaizduokite, kad pastebite, jog viena bičiulė nuolat šlykščiai apkalba kitus. Tokiu atveju greičiausiai padarysite išvadą, kad ji nenuoširdi, nemaloni, nevengianti meluoti. Tad su šia pažįstama bendrausite atsargiau, vengsite atskleisti asmeninio gyvenimo detales.

Liežuvauti naudinga?

Išgirstos negatyvios apkalbos apie artimuosius ar mus pačius gali sužeisti emociškai. Tačiau ne visos jos blogos. Kai kurios kaip tik turi teigiamą poveikį sveikatai. 2015 m. Stanfordo universiteto (Kalifornija, JAV) tyrimas parodė, kad girdimos ir pačių pasakojamos neutralios paskalos gali sulėtinti širdies ritmą, sumažinti jaučiamą stresą ir nerimą. Taip pat veikia ir paskalos apie įžymybes. Pasak tyrėjų, dalindamiesi paskalomis jaučiamės artimesni su pašnekovais. Tad patenkiname poreikį priklausyti socialinei grupei, sumažėja vienatvės jausmas. Įdomu, kad 2013 m. vykdyta studija parodė, jog į apkalbas labiau linkę nerimą patiriantys žmonės. Gali būti, kad jie pasąmoningai jaučia, jog paskalos nuramins nerimą, todėl ir liežuvauja. Tirdami žmonių smegenis mokslininkai išsiaiškino, kad girdint paskalas apie kitus sužadinami už apdovanojimo jausmą atsakingi smegenų centrai. Todėl liežuvaudami jaučiame didelį malonumą ir jaudulį.

Studijos parodė, kad apkalbos gali lavinti problemų sprendimo įgūdžius. Aptardami situaciją, į kurią papuolė pažįstami, patys randame sprendimus. Apkalbos didina pasitikėjimą savimi ir savivertę. Juk apkalbėdamas kitus žmogus jaučiasi geresnis ir protingesnis. Žinoma, toks būdas kelti savivertę nėra pats geriausias. Tačiau kartais turi naudos. Pažįstamiems žmonėms pakliuvus į nepavydėtiną situaciją, ją aptardami galime pasijausti dėkingi, kad ne mes esame jų vietoje.

Ne vienas tyrimas atskleidė, kad itin naudinga liežuvauti su bendradarbiais. Mat padeda jaustis artimesniems ir dirbti kaip tikrai komandai. Liežuvaudami su kolegomis skatiname kūrybiškumą, socialinius įgūdžius ir gebėjimą susikalbėti. Tiesa, tam, kad paskalos darbe būtų naudingos, jos turi būti nepiktos kitų darbuotojų atžvilgiu. Puikiai tinka įžymybių ar žmonių, kurie nepriklauso kolegų ratui, apkalbėjimas. Jei kalbama apie kitus kolegas, apkalbos turėtų būti teigiamos arba neutralios. Kitaip mikroklimatas darbe gali pašlyti ir pavirsti į mobingą. Per pandemiją vykdytos studijos parodė, kad dirbdami iš namų nemažai žmonių išgyveno vienatvę ir depresyvius jausmus. Jiems trūko kasdienio liežuvavimo su kolegomis, negalėjo jaustis grupės dalimi, o tai kėlė nerimą ir stresą.

Gero liežuvautojo taisyklės

Ne visos apkalbos yra blogos. Pasak mokslininkų, kai kurios netgi labai naudingos. Kaip minėta, didelę dalį pokalbių sudaro neutralios apkalbos, kurios tėra apsikeitimas svarbia informacija apie kitus. Vis dėlto svarbu išmokti būti geru liežuvautoju. Jei nuolat pilsite pamazgas ant aplinkinių, galiausiai kiti ims jūsų vengti. Tad kaip apkalbėti taisyklingai? Pasak ekspertų, geras apkalbėtojas dalinasi tik patikima informacija ir ja disponuoja protingai. Patariama visada du kartus gerai apgalvoti, ar verta liežuvauti šia tema. Jūsų žodžiai kam nors padės išvengti nemalonios situacijos ar suteiks svarbios informacijos? Liežuvaukite į sveikatą. Tačiau jei apkalbos gali ką nors įskaudinti arba ši informacija nepatikrinta, geriau susilaikyti nuo paskalų. Taip pat svarbu niekada neiškraipyti žinių. Jokiu būdu neišpūskite gando, kad taptų įdomesnis. Taip tik užsitarnausite neigiamą įvaizdį.

Įsivaizduokite, kad iš patikimų šaltinių išgirstate, jog naujasis draugės vaikinas turi blogą reputaciją – finansiškai išnaudojo ir vėliau paliko tris buvusias merginas. Tad skubate perspėti bičiulę ir pasidalinti išgirstais gandais. Taip elgiatės, nes trokštate ją apsaugoti. Tokiu atveju girdėtais gandais išties verta pasidalinti. Kita situacija: draugė susiranda vaikiną, o jūs nugirstate, kad jis – finansinis išnaudotojas. Draugių rate skubate apie tai paliežuvauti bičiulei už nugaros. Tokios apkalbos itin pavojingos, nes ne tik įskaudins draugę, bet ir jums gali pelnyti prastą reputaciją. Todėl ką nors apkalbėdami laikykitės vienos taisyklės. Niekada už žmogaus akių nekalbėkite to, ko negalėtumėte jam pasakyti į akis.

Kaip reaguoti į apkalbas?

Išgirstate pokalbį, kuriame skleidžiamos neigiamos apkalbos apie pažįstamą žmogų? Stenkitės pakeisti temą, nukreipiant pašnekesį kitur. Taip pat verta apginti apkalbamą žmogų – pasakykite apie jį ką nors gražaus. Tarkime, kolegų rate imta kalbėti apie nevykusiai pasirinktą kolegės aprangą. Galite pasakyti – užtat jos šukuosena puiki. Tai padės keisti toną ir apkalbos taps neutralesnės. Pokalbyje skleidžiamos klaidingos apkalbos, iškraipyti faktai? Atkreipkite į tai dėmesį.

Jei patys tapote apkalbų objektu, verčiau ignoruoti. Blogiausia taktika – pačiam pradėti skleisti paskalas apie apkalbėjusį asmenį. Taip tik įsivelsite į nesibaigiantį paskalų karą ir susigadinsite reputaciją. Geriausia strategija – atvirai pasikalbėti su gandų skleidėju ir paklausti, kodėl jis kalba melus? Dažniausiai liežuvautojai nesitiki sulaukti konfrontacijos iš apkalbėto žmogaus, todėl išsigąsta. Svarbiausia – išlikti ramiems, pagarbiems, parodyti, kad gandai jūsų nežeidžia. Tuomet bus mažiau įdomu jus apkalbėti. Jei tapote paskalų taikiniu, svarbu nepriimti asmeniškai. Juk iš tikrųjų pasakoja ne apie jus, o apie liežuvautoją. Moksliškai įrodyta, kad žmonės apkalba siekdami pasijusti geresni, vertingesni, pasikelti savivertę. Tad liežuvautojas tiesiog nepasitiki savimi ir bando pasijausti geriau jūsų sąskaita. Nereaguokite į jo kalbas, juk žinote, kad tai netiesa.

Autorius Gintarė Vasiliauskaitė