Apie santykius su partnerio šeima…

Daugelis žmonių psichoterapeuto kabinete vienaip ar kitaip grįžta prie vaikystės, santykio su mama ir tėčiu temos. Tačiau sukūrus santuoką ar gyvenant partnerystėje neišvengiamai iškyla ir santykio su antrosios pusės prigimtine šeima klausimai. Koks turėtų būti sveikas santykis su partnerio šeima? Kaip jį kurti? Kokios giluminės probleminių santykių priežastys? Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti LSMU lektorė, LSMU KK Endokrinologijos klinikos med. psichologė, psichoterapeutė dr. Jolanta Žilinskienė.

Jolanta, esate psichoterapeutė. Ar dažnai pas jus į konsultaciją atėjusios poros, o gal pavieniai asmenys, skundžiasi santykiais su partnerio šeima?

Šeimos ir porų terapijoje dažnai nuskamba santykių su antrosios pusės išeitinės šeimos nariais tema: dažniausiai prisiliečiama prie anytos / uošvienės arba šešuro / uošvio, rečiau – brolienių, svainių temos. Retai būna, kad tiesiai, kaip pirminė nesantaikos priežastis, išklojamos šių santykių problemos, tačiau su laiku konsultuojant jos pradeda iškilti. Šios temos kyla ir individualioje terapijoje. Konfliktai su partnerio išeitinės šeimos nariais trikdo ne tik poros tarpusavio santykius, kartais net šeimos funkcionavimą, bet kartu gali sutrikdyti ir individualiai.

Kokios nuoskaudos dažniausiai išsakomos, išryškėja psichologo kabinete?

Skundžiamasi, kad nesulaukiama priėmimo, pripažinimo arba įvertinimo iš partnerio šeimos narių. Taip pat skamba temos apie tai, kad tėvai bando daryti įtaką jaunai šeimai: patarinėja, nurodinėja, kritikuoja arba verčia vienaip ar kitaip elgtis. Paaiškėja, kad toks tėvų elgesys apima įvairiausias jaunos šeimos sritis – kritikuoja, kaip tvarkosi buityje, auklėja vaikus, organizuoja šventes. Netikėtais apsilankymais net artimiausi giminaičiai gali sutrikdyti kasdienę rutiną ir t. t. Kartais tėvų kišimasis peržengia absurdiškumo ribas: kritikuoja marčios arba žento išvaizdą, apsirengimą ir t. t.

Visi esame girdėję anekdotų apie anytas, uošvienes. Ar tokie, švelniai tariant, įtempti santykiai iš tiesų egzistuoja ir tikrovėje?

Dažnai sakoma, kad anekdotai atspindi koncentruotą arba apibendrintą gyvenimo realybę. Be to, juokas – vienas brandesnių gynybinių mechanizmų arba pasyvus būdas išreikšti nepasitenkinimą, pyktį, net agresiją. Tikriausiai dėl to ir esama tiek daug anekdotų apie uošves ir žentus. Dėl nusistovėjusių kultūrinių ir socialinių normų žentas ir uošvė neleidžia sau tarpusavyje tiesiogiai ir atvirai konfrontuoti. Anyta ir marti paprastai aktyviau, atviriau, tiesiau reiškia nepasitenkinimą arba priešiškumą viena kitai. Tad apie jų santykius ir anekdotų, juokų sklando kur kas mažiau.

O kaip su mitais apie antrosios pusės išeitinę šeimą, ar yra tokių? Kokie labiausiai paplitę?

Manau, vienas gajausių ir labiausiai tiek partnerius ar sutuoktinius, tiek jų tėvus veikiančių mitų yra tas, kad jie vieni su kitais sutarti tiesiog negali – lyg katė su šunimi turi nuolat pjautis. Kartais be jokios aiškios priežasties anytos ir uošvienės, marčios ir žentai iš savo tėvų perima ne tik tam tikras nuostatas, bet ir elgesio modelius. Taip šeimos santykių istorijos vis kartojamos, bet ne perkuriamos arba sukuriamos naujos. Karta iš kartos lipa į tą pačią balą, net nepabandę pažinti vienas kito, neįdėję pastangų partnerio šeimos narius priimti kaip skirtingus, bet lygiaverčius, ir kurti santykius, neatkartoti vaikystėje matytų modelių.

Neretas stereotipas – vyrai mamyčiukai, kurių šeimai vadovauja mama. Ar dažnai jūsų klientams tenka susidurti su tokia situacija? Ką tokiu atveju patariate?

Negalėčiau pasakyti, kad dažniausiai konsultacijose skundžiamasi mamyčiukais. Galima išgirsti ir apie tėvelių dukreles, mamyčių draugeles arba paklūstančius sūnelius. Visi šie istorijų herojai arba šeiminiai vaidmenys slepia priklausomą santykį nuo tėvų, atsiskyrimo nuo jų arba savarankiškumo stoką. Žmogus tiesiog nėra brandus, t. y. atradęs savęs kaip atskiro ir unikalaus individo.

Kodėl visgi kyla sunkumų bendraujant su partnerio tėvais arba kitais šeimos nariais?

Labai svarbu suprasti, kad santuoka – ne dviejų žmonių, o dviejų šeimų arba giminių sąjunga: susijungia dvi skirtingos kultūros ir pasaulėjautos. Ir po šio susijungimo abi pusės nori išlikti nepakitusios arba net dominuoti kitos atžvilgiu. Šeima kilusi iš klajojančių grupių, žmonėms supratus, kad išgyventi galima tik gyvenant bendruomenėmis. Šioms grupėms būdinga aiški ir griežta hierarchija, kur vyriausieji seneliai, tėvai buvo vedliais. Iki XVIII–XIX a. šeimos buvo sudaromos pragmatiniais pagrindais: sujungti turtinę nuosavybę arba jos dalis, vesti bendrą ūkį, auginti vaikus. Santuoka būdavo dviejų šeimų tėvų ekonominis sandoris, kuriame jauni žmonės neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Visi būdavo labai susitelkę, o pats žmogaus gyvenimas neperžengdavo didžiosios šeimos ribų. Turtas paveldimas, o ne uždirbamas. Taigi jauni žmonės buvo labai priklausomi nuo tėvų. Tad natūraliai jaunuoliai jausdavosi dalimi, o ne atskiri ir individualūs.

Nors dabar jauni žmonės jau laisvi rinktis, dažnai finansiškai nepriklausomi, jiems susituokus ir taip dviem giminėms teoriškai susijungus, grupių dėsniai išlieka gyvi: tėvai nori daryti įtaką vaikų gyvenimui arba būti lyderiais. Jauniems žmonėms kartais dar reikia atrasti vidinę jėgą ir saugumą – pajautimą, kad jie patys gali būti savo gyvenimo šeimininkais. Romantinėms santuokoms kiek daugiau nei 200 metų, o tūkstantmečių protėvių patirtis vis tiek randa pasąmonėje plyšių pasireikšti per įsitikinimus, nuostatas ir stereotipus.

Kaip turėtų atrodyti sveikas santykis su partnerio šeima?

Bet koks sveikas santykis pasižymi abipuse pagarba vienas kitam: vertybėms, įsitikinimams, būdui, privatumui, fizinėms ir psichologinėms riboms. Tie patys principai galioja tiek suaugusių vaikų partneriams, tiek jų tėvams.

Kita sąlyga – svarbu, kad jauni žmonės suprastų, jog jų šeima turi gyventi pačių kartu sukurtais dėsniais, o ne perimtais iš tėvų. Sutuoktiniai turi bendrai kurti, o ne kiekvienas „staltiesę“ traukti į išeitinės (biologinės) šeimos pusę.

Kaip santykiai su partnerio šeima atsiliepia poros tarpusavio ryšiui?

Norime ar nenorime, bet santykis su partnerio išeitine šeima iš tiesų veikia poros tarpusavio ryšius. Ir tame dalyvauja abi pusės. Šių santykių poveikis yra abipusis: tėvai veikia jaunus žmones, o šių elgesys turi sąveiką su tėvais. Tas poveikis priklauso nuo šioje sąveikoje dalyvaujančių asmenų brandos, vertybių, bendravimo stiliaus, problemų sprendimų ir streso įveikų būdų. Pasikartosiu, kad svarbu, jog jauni žmonės būtų fiziškai, finansiškai ir emociškai atsiskyrę nuo tėvų. Tuomet daugiau laisvės rinktis, supratimo, kad tėvai yra netobuli, bet tam tikrą istoriją, kuri suformavo juos kaip asmenybes, turintys žmonės. Ir atvirkščiai – jei tėvai gana brandūs, jie geba tikėti savo vaikais, stebėti jų gyvenimus, emociškai palydėti, į juos kartais galima atsiremti ir šalia jų pabūti.

Kas svarbu kuriant sveiką santykį su vyro / žmonos tėvais? Nuo ko jis prasideda?

Drįsiu teigti, kad santykis su vyro / žmonos tėvais prasideda labai anksti, stebint savo tėvų santykius su anyta, uošviu, šešuru, į pasąmonę tiesiog įsirašo nuostatos ir įsitikinimai, girdėti iš tėvų. Bet žmogus nėra auka, o turintis galimybių aktyviai veikti. Jeigu šie santykiai nebuvo harmoningi, svarbu suprasti, kad tai šių žmonių istorija, o jūs esate laisvi kurti individualų santykį su partnerio tėvais. Tik svarbu prisiminti, kad santykis – lyg kaspinas, kurio puses laiko du žmonės: jūs ir partnerio mama arba tėtis. Ir abu atsakote už savo kaspino pusę.

Ką daryti, jei santykis visgi toksiškas? Atsiriboti?

Jeigu santykis tikrai toksiškas, svarbu rasti ir sukurti saugias ribas erdvėje bei laike. Svarbu prisiminti, kad rinkotės sau žmoną, vyrą, bet ne jo tėvus. Tačiau galite rinktis, kaip su jais bendrauti. Kartais kai kuriuos žmones galima mylėti tik per atstumą: kuo fiziškai toliau nuo jų, kuo rečiau susitinkama, tuo didesnė meilė (šypsosi).

Autorius Laura Auksutytė