Kovo 19-oji – pempės šventė, įvedus krikščionybę sutapatinta su šv. Juozapo diena. Senovėje tikėta, kad, jei šią dieną parskrenda pempės, tuoj prasidės orų atšilimas. Pempė, ko gero, vienas iš nedaugelio paukščių, kurio netradicinį, skardų balsą lengva atpažinti: „gy-vi, gy-vi“…

 

Sapne regėti pempę reiškia vestuves, o jau susituokusioms poroms – kūdikį. Jeigu daug pempių skrenda į šiltus kraštus – keisis orai. Pempę klykiant girdėti – sužinosite liūdną naujieną. Jeigu pempę nušausite – gresia nemalonumai su teisėsauga. Jei pempę kas nors kitas vaikosi – ženklas, kad reikia pasisaugoti kitų žmonių.

 

Poetinė šios paukščio reikšmė – išsaugoti paslaptį, nes pempės lizdus aukštose žolėse labai sunku atrasti.

 

Manoma, kad pirmieji šv. Velykų margučiai buvo pempės, o ne vištos. Pempės lizdus suka ant žemės, todėl jų kiaušinius žmonėms būdavo nesudėtinga surinkti, tik reikėdavo atrasti. Kalbama, kad jų kiaušiniai labai skanūs ir maistingi. Pempės ne visada pačios sukasi lizdus, kartais jos užima laisvą kiškių gūžtą. Pempių kiaušinių reikėdavo ieškoti ilgose žolėse, todėl ilgainiui atsirado paprotys vaikams šv. Velykų  rytą ieškoti kiaušinių.

 

Senovės Egipto mene pempės vaizduojamos surištais sparnais, kad negalėtų skristi. Paukštis buvo gyventojų žemutiniame Egipte simbolis. Žemutinio Egipto gyventojų simboliu pempė buvo pasirinkta neatsitiktinai: šioje šalies dalyje ji žiemodavo. Pirmasis trečiosios dinastijos karalius Džoseras buvo vaizduojamas stovintis ant devynių lankų (Egipto priešų) ir ant kelių pempių, išsuktais sparnais, kad jos būtų bejėgės ir negalėtų skristi. Vėliau pempė buvo vaizduojama su žmogaus rankomis vietoj sparnų, kurios ištiestos šlovinti valdovą.