Juokaujama, kad brolių ir seserų konfliktai yra tokie pat neišvengiami, kaip po dienos atslenkanti naktis. Dauguma seserų ir brolių, net jeigu suaugę tampa geriausiais draugais ir tvirčiausiu ramsčiu vienas kitam, vaikystėje dažnai pykstasi. Kodėl tai vyksta ir kaip turėtų elgtis tėvai?

 

Kodėl kovoja?Kids,Having,Quarrel,Over,Tired,Mother.,Mom,Is,Depressed,By

 

Brolių ir seserų vaidus gali sukelti daug skirtingų dalykų bei situacijų. Aptarkime keletą dažniausių veiksnių.

 
  •  Besikeičiantys poreikiai. Kiekvienas vaiko vystymosi etapas susijęs su specifiniais poreikiais, baimėmis, elgesio modeliais. Natūralu, kad tai turi didžiulės įtakos santykiams su aplinkiniais, ypač kitais šeimoje augančiais vaikais. Štai mažyliai natūraliai labai saugo savo daiktus, nenori jais dalintis, todėl pyksta, jeigu brolis ar sesuo nusprendžia juos pasisavinti, ypač nė neatsiklausus leidimo. Pradinukai turi stiprią teisingumo sampratą, trokšta, kad visur vyrautų lygybė, todėl gali stipriai įsižeisti, jeigu tėvai, jų supratimu, broliui ar seseriai taiko nuolaidą, leidžia daugiau.
  •  Individualus temperamentas. Kiekvienas vaikas turi individualų temperamentą, savitą charakterį ir gali būti, kad jis tiesiog sunkiai suderinamas su brolio ar sesers būdu. Gal vienas vaikas labai ramus, lėtokas, mėgsta tylą ir ramybę. O kitas priešingai – staigus, nori visur lėkti, dalyvauti, būti pastebimas. Natūralu, kad tokių vaikų poreikiai ir lūkesčiai dažnai prasilenkia, dėl ko gali kilti nesutarimų. Jų šaltiniu dažnai tampa ir labai panašūs charakteriai, pvz., kai sesės ir broliai yra karštakošiai, nemoka nusileisti, greitai reaguoja.
  •  Specialieji poreikiai / ligos. Jeigu vienas šeimos vaikas patiria emocinių, psichinių ar fizinių iššūkių, natūralu, jog tėvai privalo jam skirti daugiau laiko ir dėmesio. Natūralu suaugusiesiems, bet ne vaikams, ypač mažiems. Jiems sunku suvokti, kad brolis ar sesuo turi ypatingų poreikių, todėl gaudami mažiau gimdytojų dėmesio jaučiasi nuskriausti ir nuoskaudą išlieja ant tiesioginio kaltininko (žiūrint jų akimis) – brolio ar sesers. Taip gali nutikti net trumpalaikių ligų atvejais, pvz., kai brolis ar sesuo pasigauna eilinį peršalimą ir dėl to jam nereikia eiti į darželį ar mokyklą, jis gali gulėti lovoje ir žiūrėti televizorių, dar lepinamas skanumynais, maloniomis smulkmenomis.
  •  Tėvų pavyzdys. Tėvai – pirmasis bendravimo pavyzdys, kurį mato vaikai. Taigi, kaip tarpusavyje problemas ir nesutarimus sprendžiate jūs, taip spręs ir atžalos. Jeigu dėl kažko nesutardami garsiai rėkiate, trankote daiktus, duris, gal net stumdotės, nereikia stebėtis, kad tokį elgesio modelį atkartoja ir vaikai. Jie tai priima kaip savaime suprantamą konfliktų sprendimo būdą. Ir atvirkščiai, jeigu tėvai nesutardami mandagiai išklauso vienas kitą, ramiai diskutuoja, ieško abiem priimtino varianto, tikėtina, kad taip tarpusavyje bendraus ir broliai su seserimis.
 

Be reikalo nesikišti

 

Pamatę kovojančius savo vaikus tėvai dažniausiai nuliūsta, sutrinka, sunerimsta ar net patys supyksta. Instinktyviai norisi įsikišti į vykstančią kovą ir kuo greičiau ją nutraukti. Visgi specialistai pataria, jei tik įmanoma, į vaikų pykčius nesikišti. Taip juos mokysite savarankiškai spręsti problemas, efektyviau komunikuoti. Kišdamiesi visuomet rizikuojate stoti vieno iš vaikų pusėn ir taip įžeisti kitą, net jeigu visai to nenorėjote. Specialistai vieningai teigia, kad į vaikų konfliktus tėvai turėtų įsikišti tik tuomet, kai kyla reali grėsmė, fizinės žalos pavojus. Kitais atvejais pakalbėti su atžalomis geriausia tuomet, kai kova nurimsta, abi nesutariančios pusės nusiramina. Pasistenkite išsiaiškinti, dėl ko kilo konfliktas, kaip jis buvo sprendžiamas, kokių rezultatų pasiekta. Galbūt po visko galėsite patarti, kaip kitą kartą išvengti panašių nesutarimų arba lengviau juos išspręsti. Idealu galimų sprendimo būdų ieškoti visiems drauge, aktyviai įtraukiant atžalas, o ne tik primetant savo siūlymus, elgesio modelius.

 

Kaip sumažinti konfliktų riziką?

 

Visiškai išvengti brolių ir seserų konfliktų tikrai nepavyks, bet sumažinti jų riziką galima taikant šiuos patarimus:

 
  •  Nustatyti pagrindines elgesio taisykles. Aiškiai įvardykite, koks elgesys ir bendravimas jūsų namuose (ne)priimtinas. Visa tai trumpai papunkčiui galite išdėstyti raštu ir matomoje vietoje pakabinti namų bendravimo taisykles. Šalia galite nurodyti pasekmes ir bausmes, kurios laukia nepaisant taisyklių.
  •  Kiekvienam skirti individualų dėmesį. Dažnai vaikai pykstasi konkuruodami dėl tėvų dėmesio, todėl stenkitės, kad kiekviena atžala jo gautų tiek, kiek jai reikia. Smagu leisti laiką visai šeimai kartu, bet ne mažiau svarbu, kad tėvai skirtų laiko pabūti su kiekvienu vaiku atskirai. Tai puikus laikas artimiau pažinti vienam kitą, atvirai pasikalbėti apie norus, poreikius, lūkesčius, baimes, kylančius klausimus, kuriuos nedrąsu aptarti prie visų šeimos narių.
  •  Suteikti asmeninės erdvės. Idealu, jeigu kiekvienas vaikas namuose turi savo kambarį, deja, tai ne visada įmanoma. Todėl svarbu būti išradingiems ir bent tiek, kiek įmanoma, suteikti vaikams asmeninės erdvės. Jeigu atžaloms tenka dalintis vienu kambariu, jį suskirstyti zonomis ir padidinti privatumą. Leiskite vaikams turėti atskirą laisvalaikį, kai jie to pageidauja, kiekvienam leisti laiką su savais draugais, lankyti skirtingas popamokines veiklas. Kad ir kaip būtų keista, toks atskiras brolių ir seserų laikas juos labiau vienija, nes leidžia pasireikšti individualiems poreikiams ir pomėgiams.
  •  Sudaryti tvarkaraštį. Jeigu vaikai dažnai ginčijasi dėl to, kad kažko nepasidalija (pvz., televizoriaus, žaidimų, dviračio ar kt.), sudarykite naudojimosi tvarkaraštį. Jeigu tvarkaraščio nebus laikomasi ir kovos toliau vyks, laikinai apribokite to daikto naudojimą abiem.
  •  Kalbėtis. Vienas geriausių būdų sužinoti, kodėl nesutaria vaikai, tiesiog su jais atvirai kalbėtis. Su kiekvienu individualiai ir visai šeimai drauge. Ieškokite bendrų išeičių, kaip pagerinti situaciją, kad visi liktų patenkinti. Tokie bendri seansai turi terapinį poveikį ir stiprina visų šeimos narių tarpusavio ryšį.
  •  Kreiptis į specialistą. Jeigu vaikų konfliktai labai dažni, aršūs, netgi kelia pavojų jų saugumui, patys nerandate būdų, kaip spręsti šią situaciją, nedvejokite kreiptis pagalbos į specialistą. Psichoterapeutas padės suvokti problemos šaltinius ir rasti geriausius sprendimo būdus. Svarbu žinoti, kad kartais už destruktyvaus vaikų elgesio slepiasi sveikatos ar vystymosi sutrikimai, kuriuos svarbu laiku diagnozuoti ir rasti geriausius sprendimo modelius, padėsiančius visai šeimai.

 

Autorius Jūratė Survilė