Amžina dilema: įdegęs ar baltas kūnas gražesnis?
2014-05-08 14:27Rodos, vasara jau ant nosies, todėl daugelis dailiosios lyties atstovių kaip ir kasmet pradeda mąstyti apie įdegį. Kol dar neprasidėjo atostogų pajūryje ir deginimosi Saulėje spinduliuose sezonas, dažna moteris skuba pasimėgauti dirbtinį įdegį suteikiančiais soliariumais. Jau nuo dabar prasideda intensyvaus deginimosi metas. Tačiau vis dažniau pasigirsta kalbų apie Saulės daromą žalą odai. Svarbu nepamiršti, kokie deginimosi privalumai ir trūkumai.
Nors Saulė – tai gyvybės ir optimizmo pagrindas, tačiau nuo gilios senovės tiek europiečiai, tiek azijiečiai bandė jos išvengti. Saulėje įdegdavo tik neturtingi valstiečiai, kurie nuo aušros iki sutemų dirbdavo laukuose, o turtingieji odą slėpdavo po drabužiais, skėčiais ir skrybėlėmis. Viduramžiuose žmonės netgi specialiai balindavo odą arseniku. Vėliau tam tikslui pradėjo naudoti šviną ir gyvsidabrį, tikėdami, kad tai saugiau. Išsitepę odą kreidos, kiaušinių ir acto mišiniu, jie bijodavo net nusišypsoti, kad „grožis“ nenubyrėtų nuo veido. Nuo tokių grožio procedūrų oda būdavo nusėta randais ir dėmėmis, todėl ilgainiui į madą atėjo vadinamosios muselės (dėmelės, apgamai).
Maurų apgyvendintoje Ispanijoje aristokratai didžiavosi, kad jų protėviai neturėjo kontaktų su tamsiaodžiais įsibrovėliais. Jie sukūrė „mėlyno kraujo“ sąvoką. Tai tokia blyški oda, per kurią persišviečia mėlynos venos.
Pati žymiausia blyškiaveidė buvo Anglijos karalienė Elžbieta I. Baltuose dažuose veidui būdavo tokių medžiagų, kurios sukeldavo veido paralyžių. Monarchė šiuos dažus naudojo reguliariai, todėl buvo liepusi išnešti visus veidrodžius iš rūmų, kad nematytų, koks sudarkytas veidas buvo po tokių grožio procedūrų nusivalius makiažą.
Iki pat XX amžiaus išblyškusi oda buvo laikoma aristokratiška, o įdegis buvo laikomas prasčiokišku. Niekas netikėjo, kad netrukus grožio suvokimas kardinaliai pasikeis ir į madą ateis įdegusi, bronzinio atspalvio oda. Tačiau XXI amžiuje, rodos, labai nedrąsiai, bando grįžti baltos odos mada. Vis dažniau kalbama apie tai, kaip deginimasis soliariumuose ar Saulėje žaloja odą ir sukelia labai pavojingas ligas.
Viskas prasidėjo tada, kai dr. Auguste Rollier Alpėse atidarė ligoninę, kurioje tuberkulioze sergantys pacientai buvo gydomi helioterapija. Čia pirmą kartą ir pavartota „sveiko įdegio“ frazė. Vėliau įdegusi oda dar labiau išpopuliarėjo, kai atsirado sportiško, atletiško kūno kultas. Staiga visuomenė nusprendė, kad įdegis yra labai gražu. Nuo tada atsirado ir kitų alternatyvų įdegiui Saulėje: soliariumai, įdegio losjonai, piliulės ir kitos įdegį skatinančios priemonės. Tačiau atlikus nemažai tyrimų paaiškėjo, kad dauguma šitų priemonių yra kenksmingos.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios gydytojai nustatė ryšį tarp įdegio ir vėžinių susirgimų, todėl pradėta vykdyti kampanija nukreipta prieš deginimąsi. Gaila, tačiau daugelis žmonių vis dar vadovaujasi priežodžiu: „grožis reikalauja aukų“ ir renkasi turėtų rusvą odą, o ne sveikatą. Saulė naudinga žmogui tik nedidelėmis dozėmis. Saulė skatina metabolizmą, naikina patogenus ir net gydo ligas, skatina vitamino D gamybą ir pagerina kalcio įsisavinimą. Tam, kad Saulė nekenktų, o padėtų, užtenka kasdien lauke praleisti 15 – 30 minučių.