Verslininkė, vizažo specialistė ir dainininkė Oksana Pikul sausio 10 d. paminėjo 41-ąjį gimtadienį. Nors gimimo diena pačioje metų pradžioje, ilgalaikių tikslų Oksana neišsikelia ir nieko nepažada. „Naujų tikslų kupina kiekviena mano gyvenimo diena. Kiek turiu jėgų ir gebėjimų, stengiuosi juos visus įgyvendinti“, – sako ambicinga moteris.

 
OKSANA PIKUL - Fotografė Ieva Passion Photography. Suknelė – Liutauro Salasevičiaus. Šukuosena – Juditos Hairstyle.

OKSANA PIKUL. Fotografė Ieva Passion Photography. Suknelė – Liutauro Salasevičiaus. Šukuosena – Juditos Hairstyle.

 

Su kokiomis emocijomis sutikote gimtadienį?

 

Ramiomis. Praėjusiais metais, kai minėjau jubiliejų ir rengiau didžiulę šventę, buvo daug jaudulio, organizacinių reikalų, o šiemet esu visai atsipūtusi (šypsosi). Tik negaliu patikėti, kad praėjo dar vieni metai – laikas skriete skrieja.

 

Kuo šie metai bus kitokie?

   

Na, šie metai yra Gyvatės, slidūs tokie (juokiasi). Kalbant rimtai, tik nuo paties žmogaus priklauso, kokie jam bus šie metai. Manau, kad labai darbingi, kaip ir iki šiol. Man patinka nuolat kažką veikti, siekti, įgyvendinti planus, stebėti rezultatus. Toks įdomus ir jaudinantis žaidimas. Žinoma, ne viskas, ką užsibrėžiu, pavyksta, bet į nesėkmes reaguoju paprastai: susitaikau ir bandau dar kartą. Jei kam nors kažkas pavyksta iš pirmo karto, jis tikrai sėkmės lydimas žmogus, nes, kalbant apie verslą ar kitas veiklas, daugeliui tenka bandyti trečią ar net dešimtą sykį. Svarbiausia – nenuleisti rankų, nes kažkurį kartą pavyks.

 

Iš kur toks ryžtingas požiūris?

 

Iš dalies tai mano charakterio bruožas, bet, žinoma, ir gyvenimas užgrūdina. Ne kartą sakiau, kad nevykusi šeiminė padėtis įstumia į tokias situacijas, kai turi kovoti už savo pačios ir už vaiko gerovę. Tenka dėti daugiau pastangų ir tikėjimo, patirti daugiau rizikos, kad lydėtų sėkmė. Manau, kai moteris gyvena sėkmingoje santuokoje, kai lepinama ir aprūpinama, gali labiau atsipalaiduoti, būti ramesnė, o man reikia būti ryžtingai.

 

Gimimo diena neatsiejama nuo dovanų. Kokią prasmingiausią dovaną esate gavusi?

 

Man pati prasmingiausia dovana – vaiko apsikabinimas ir bučinys, artimų žmonių šilti palinkėjimai, visa kita yra daiktai, kuriuos galiu įsigyti pati. Pinigai uždirbami, o meilės ir šilumos nenusipirksi, todėl tai patys vertingiausi dalykai. Labai branginu mudviejų su sūnumi ryšį. Nors esu intensyviai dirbanti ir dažnai laiko trūkumą patirianti mama, iš paskutinių jėgų stengiuosi taip susidėlioti darbus, kad sūnus visada jaustų, jog mama yra šalia, kad yra tvirtas ramstis, pagalbininkė, geriausia draugė, patarėja, vedlė… Gal tik ne sporto trenerė (juokiasi). Dedu nuoširdžias pastangas, kad sūnui būčiau artimas žmogus, kuriuo gali pasikliauti.

 

Tikriausiai nelengva atstoti ir mamą, ir tėtį?

 

Žinoma, visada gerai, kai pilna šeima ir vaikas visas gyvenimiškas pamokas gauna iš abiejų tėvų. Toks šeimos modelis palankiausias, bet gyvenime visko pasitaiko. Kaip galėdama stengiuosi, kad sūnui nieko netrūktų.

 

Ar randate laiko pasirūpinti savimi? Kaip neperdegate?

 

Ant perdegimo ribos atsidūriau daugsyk. Ir stabdydavau save, ir bardavau, kol pagaliau atsirado suvokimas, ką reiškia atostogos, poilsis, SPA, kiek malonumo gali teikti tiesiog pasivaikščiojimas su vaiku, skaitymas kartu – tikras atotrūkis nuo darbų, rūpesčių, planų. Pamenu, kartais būdavo, kad atsiguli miegoti, o smegenys vis dar veikia: dar skaičiuoji, dėlioji planus, jaudiniesi, sutartis pasirašinėji. Tiesiog kūnas atsisakydavo ilsėtis, nes tiek užkaitini savo „kompiuterį“, kad nepavyksta išjungti. Gyvename itin sparčiu tempu, todėl reikia labiau savimi pasirūpinti, mokėti atsijungti bei pailsėti, pasilepinti. Štai visai neseniai pasidovanojau automobilį, Man patinka dideli pirkiniai. Aišku, jiems reikia laiko, santaupų, bet retkarčiais, kai galiu ir yra poreikis – kodėl gi ne? Tik tai turi būti prasmingi ir reikalingi daiktai.

 

Neretai meilė sau painiojama su egoizmu…

 

Manau, kažkiek egoizmo turi turėti kiekvienas. Tik patys suvokiame, kiek dirbame, kiek įtampos ir streso, nemigo naktų patiriame siekdami tikslų. Niekas kitas to nesuvoks ir neįvertins, todėl patys turime save mylėti ir vertinti.

 

Ar savo aplinkoje, socialinių tinklų erdvėje sutinkate daug moterų, kurioms stinga meilės sau, drąsos pačioms kurti savo gyvenimą?

   

Tikrai pasitaiko, kad aplinka sukuria tam tikras situacijas, kuriose moteris įžeidžiama, pažeminama, patiria nesėkmių. Kai taip nutinka, atsiranda nepasitikėjimas savimi, neryžtingumas, įvairios baimės, bet visada reikia atsiminti, kad niekas kitas, tik pačios galime pakovoti už save. Kiekviena esame unikali ir tuo ypatinga. Apskritai nėra negražių žmonių: visi esame skirtingi ir turime priimti visų skirtingumą. Tad gerai išsimiegame, galvą aukštyn ir marš į gyvenimą su drąsa ir darbingu požiūriu. Tikrai viskas pasiekiama, jei to labai norėsi.

 

Kaip patartumėte auginti pasitikėjimą savimi, vidinę stiprybę?

 

Yra daugybė praktikų, terapijų, išleista daug vertingos literatūros. Taip pat gali padėti elementarus pokalbis artimiausių žmonių rate. Laikas su draugėmis pagerina emocinę būklę, įkvepia, suteikia stiprybės. Tik reikia aplink save suburti žmones, kurie mylėtų, kad ir kas nutiktų, palaikytų bet kurioje situacijoje, skatintų judėti į priekį. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko aplink save suburti tokius žmones. Draugų ratas tikrai mažas, bet visuomet jaučiu palaikymą ir pati, kaip tik galėdama, palaikau artimus žmones.

 

Ar žinomam žmogui sunkiau kurti artimus ryšius, leistis į draugystę?

 

Man nesunku. Galbūt su amžiumi vis lengviau atpažinti, su kokiu žmogumi bendrauji ir ko iš jo gali tikėtis. Tiesiog širdimi pajauti, su kuo (ne)pakeliui.

 

Kaip sekasi nekonkuruoti ir nelyginti savęs su kitais?

 

Manau, kad konkuravimas ir lyginimasis su kitais – puikus dalykas, tik jis turi ne žlugdyti, bet kaip tik motyvuoti. Jei kažkam pasisekė daugiau užsidirbti, kažką gero sukurti, reikėtų ne pavydėti ar apkalbėti, o pasidomėti, kaip jam tai pavyko: ką darė, kaip ėjo per gyvenimą, kad gali džiaugtis tokiais rezultatais? Konkurencija turėtų skatinti ne savigraužą ar pagiežą, bet motyvaciją siekti, mokytis, augti, tobulėti. Bent jau aš visuomet įsikvepiu stebėdami sėkmės lydimus žmones, noriu iš jų mokytis ir pati siekti geresnių rezultatų.

 

Ar nuolat siekdama tikslų nepamirštate stabtelėti ir pasidžiaugti jau turimais rezultatais?

 

Anksčiau nesustodavau, bėgdavau į priekį ir imdavau iš gyvenimo viską, ką tik jis pasiūlydavo. Dabar jau išmokau stabtelėti, įsivertinti rezultatus ir finansines galimybes, tinkamai susidėlioti prioritetus ir darbų grafiką. Kai šalia tavęs auga mažas žmogus, turi elgtis atsakingai visose srityse. Kalbant apie rezultatus, jie niekada manęs netenkina (juokiasi). Norisi dar daugiau, dar geriau. Nuolat keliu sau naujus tikslus, kad dar geriau sektųsi, kad visi aplink mane galėtų būti dar laimingesni ir mėgautųsi mano darbo vaisiais. Gyvenimui tikrai jaučiu didelį alkį, jis nuolat veja į priekį.

 

Ar galėtumėte kurį laiką gyventi be darbų, mėgautis vien poilsiu?

 

Kaip ir visi, labai mėgstu atostogauti, keliauti. Kaip minėjau, neseniai supratau poilsio esmę. Turbūt įtemptas darbo grafikas ir miego trūkumas išmokė džiaugtis net tokiais elementariais dalykais kaip karšta vonia (šypsosi). Matydama besidžiaugiančias vaiko akis, kaip jis laukia atostogų, kaip mėgaujasi saule ir maudynėmis, ir aš kitaip viską suprantu. Visgi, būdama darboholikė, negalėčiau ilgą laiką nieko neveikti, pradėčiau kurorte dairytis, ką čia nudirbus (juokiasi). Atostogaudama turiu bendrauti su buhalterija, produktų tiekėjais, tvarkyti kitus reikalus, net ir sekmadieniai darbingi, kas kitiems gali atrodyti neįprasta. Tačiau taip esu pripratusi, net neatrodo, kad dirbčiau. Man natūralu nuolat veikti, siekti, dirbti, o ilgai nieko neveikti būtų beprotiškai liūdna.

 

Autorius Laima Samulė