Sovietinės istorijos paminklu laikomas miestas šiandien labiausiai žinomas ne dėl kultūros ar pramonės pasiekimų, bet dėl nestabilios ekonomikos ir nedemokratiškos politikos. Veikiausiai jokioje kitoje Europos sostinėje, kaip Minske, nėra tiek uniformuotų pareigūnų, atidžiai stebinčių vietinius, turistus bei užtikrinančių, kad visi laikytųsi griežtų šalies vadovo nurodymų.

 

Minskas

Nauja istorija 

 

Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas. Pokario metais jis atstatytas, todėl panaudoti tokie patys projektai, kurie sudarė bendros sovietinės architektūros pagrindą – tokios pat gatvės ir pilki monolitiniai pastatai. Minske išlikusios kelios baroko stiliaus bažnyčios, vienuolynai ir nedidelė senamiesčio dalis, kurioje yra tik 10 gyvenamųjų namų. Geležinkelio stotis, sporto rūmai ir senasis oro uostas leidžia pasijusti lyg Vilniuje. 1937 m. pastatytas ir neseniai renovuotas Nacionalinis operos ir baleto teatras vis dar neprarado tarpukario didybės. Mieste gausu sovietinius laikus menančių skulptūrų ir paminklų. Čia jau dešimtmetį statomi nauji daugiabučių kvartalai ir tiesiamas metro. Nepaisant statybų, miestas švarus ir tvarkingas. O ant namų stogų ir gatvėse gausu iškabų „Žydėk, gimtoji Baltarusija“ arba „Aš myliu Baltarusiją“. Į Minske vykstančias statybas investuoja Rusija, Didžioji Britanija ir Ukraina. Vis dėlto šio miesto architektūrinis pasididžiavimas yra ne nauji gyvenamieji namai, o stiklo ir plieno konstrukcija – Nacionalinė biblioteka. Šis 23 aukštų deimanto formos statinys su apžvalgos aikštele patenka į keisčiausių architektūrinių statinių sąrašą.

 

Milijonierių ir nuodėmių miestas

 

Šalies metinė infliacija viršija 50 %, o agresyvi valstybės vykdoma pinigų spausdinimo politika leidžia Minske pasijusti milijonieriais, nes 1 mln. Baltarusijos rublių atitinka maždaug 80 Eur. Tokia situacija palanki tik tiems gyventojams, kurie gyvena ne iš darbe gaunamų pajamų, o iš tarptautinės prekybos arba investicijų. Čia vidutinis mėnesinis atlyginimas – apie 260 000 Baltarusijos rublių (apie 110 Eur). Baltarusijoje galioja kupiūros tik nuo 50 rublių. Norint Minske apsilankyti mokame viešajame tualete reikia sumokėti maždaug 2 000 Baltarusijos rublių. Vakarienė dviem asmenims vidutinės klasės kavinėje kainuoja apie 30 000 rublių. JAV naujienų agentūros „Bloomberg“ duomenimis, vienas baltarusis per metus išgeria vidutiniškai 18,85 l alkoholio ir surūko 2 000 cigarečių. Azartiniams žaidimams skiriama vidutiniškai 0,25 % vieno gyventojo pajamų. Baltarusija įtraukta į sekso turizmo šalių dešimtuką. Į šį sąrašą iš artimiausių Baltarusijos kaimynių pateko tik Rusija.

 

Ką verta pamatyti?

 

Žiemą į Minską atvyksta daugybė turistų, nes daugelis miesto aikščių paverčiamos čiuožyklomis. Šalyje daug dėmesio skiriama ledo rituliui ir dailiajam čiuožimui. Lankantis šioje šalyje būtina nuvykti į Minske esantį Maksimo Gorkio parką, kuriame yra atrakcionų ir apžvalgos ratas. Labiausiai akį traukia A. Lukašenkos rezidencija. Tai didingas pastatas su įspūdingais langais ir daugybe apsaugos darbuotojų. Joje A. Lukašenka ne tik dirba, bet ir gyvena. Mieste keistai dera sovietinis palikimas ir senoji kultūra. Taip pat verta pamatyti seniausią miesto Šv. Petro ir Povilo cerkvę, pastatytą XVI a. Šiek tiek menkesnį įspūdį palieka autentiška Šv. Magdalenos cerkvė. Minske turistai dažnai lankosi Buities, Dailės ir Didžiojo Tėvynės karo muziejuose. Miesto botanikos soduose yra net 8 000 augalų. Šie sodai laikomi vienais geriausių Europoje. Viena turistų lankomiausių ir mėgstamiausių vietų – vadinamoji Ašarų sala, kurią supa Svisločiaus upė. Nors vietos pavadinimas nenuteikia teigiamai, tačiau būtent į šią vietą jaunavedžiai keliauja prašyti gyvenimo be ašarų, čia kabina spynas ir meldžiasi išskirtinėje koplyčioje. Ši sala ir jos koplyčia skirta Afganistane žuvusiems baltarusiams pagerbti.

 

Praeities skonis ir tradicinė virtuvė

 

Vaikščiojant Nepriklausomybės prospektu verta apsilankyti Minsko centrinėje universalinėje parduotuvėje ir paskanauti „Eskimo“ ledų. Pastarieji, atsiradę sovietmečiu, per visą nepriklausomybės laikotarpį nė kiek nepasikeitė. Pardavėjai tikina, kad taip yra todėl, jog ledai gaminami tik iš natūraliausių produktų. Turistai teigia, kad iš Minsko būtina parsivežti 4 dalykus: buteliuką Krambambulios (tai gėrimas, pagamintas iš degtinės, medaus ir įvairių prieskonių), pieniškų dešrelių, varškės sūrelių bei sutirštinto saldinto pieno. Viešojo maitinimo įstaigos nėra aukščiausios klasės, bet aptarnavimas malonus ir nuoširdus. Tačiau kavinėse rūkoma, o tai europiečius gali lengvai šokiruoti. Minskas – kontrastais stebinantis miestas. Pavyzdžiui, greta Lenino paminklo ryškiai šviečia greitojo maisto restorano iškaba „McDonald’s“. Centre įkurtose kavinėse galima rasti ne tik vietinių gėrimų, pavyzdžiui, krienų trauktinės, bet ir lietuviško alaus. O pastarasis puikiai tinka prie tradicinės baltarusiškos virtuvės. Antrąja duona vadinamos bulvės patiekiamos ir kaip garnyras, ir kaip pagrindinis patiekalas. Yra net atskirų kavinių, kurių specializacija – bulvinių patiekalai, tarkime, tradiciniai blynai. Čia taip pat labai populiari kiauliena, kuri troškinama su grybais ir džiovintais vaisiais. Baltarusiai puikiai ruošia riebią šoninę, nugarinę ir šonkauliukus. Vienas populiariausių kasdienių patiekalų – kukulienė. Tai sriuba su iš miltų, kiaušinio ir pieno pagamintos tešlos kukuliais. Paskui ji baltinama pienu. Prieskonius ir druską baltarusiai vartoja saikingai, todėl gali tekti papildomai jais pagardinti tradicinius miltų bei virtų bulvių tešlos kukulius.

 

Istoriniai saitai

 

Nepaisant kritiško Minsko ir visos Baltarusijos vertinimo, tai arčiausiai Vilniaus esanti sostinė. Tad Lietuvos istorija yra susijusi būtent su ja. Baltarusijos teritorijoje gausu LDK galybę liudijančių paminklų. Vieni labiausiai turistų lankomų objektų – lietuviškos pilys Gardine, Naugarduke ir Nesvyžiuje. Per Pirmąjį pasaulinį karą Minske veikė  lietuviškos draugijos. Minske galima rasti ir naujų paminklų, liudijančių bendrą Lietuvos bei Baltarusijos istoriją. Pernai mieste atidengtas 2 m aukščio paminklas M. K. Čiurlioniui pagerbti.

 

Įdomu

 
  • Minskas pelnė garbingą miesto-didvyrio titulą. Tokia garbe gali džiaugtis tik 12 buvusios Sovietų Sąjungos miestų (pavyzdžiui, Leningradas, Stalingradas, Maskva, Kijevas). Šis ypatingas titulas suteikiamas už didelius nuopelnus, padarytus per Antrąjį pasaulinį karą.
  • Minskas vadinamas žaliuoju miestu, nes čia beveik 73 000 m2 miesto ploto apsodinta gėlėmis. Ši teritorija prilygsta 10 futbolo aikščių. Minske auga 850 000 medžių.
  • Baltarusijos sostinėje yra daugiau negu 100 didelių ir mažų fontanų. Seniausias fontanas Minske pastatytas 1874 m. Įspūdingiausiuoju tituluojamas „Berniukas su gulbe“. Jis pastatytas Aleksandro aikštėje, t. y. pačioje miesto širdyje.
  • 1939–1946 m. Minskas vadintas Sovietų Sąjungos džiazo sostine. Šiuo laikotarpiu nuo nacistinių represijų bėgę žydų kilmės muzikantai prieglobstį rado būtent šiame mieste. 1946 m. džiazas buvo uždraustas, o daugelis muzikantų ištremti.
  • Šis miestas per beveik 1 000 m. istoriją sudegintas 18 kartų.
  • Kasmet gegužės 9 d. Minske minima Pergalės diena. Tuomet gatvėse išrikiuojama karinė technika, vyksta gausybė paradų ir nemokamų koncertų.
 

Specialisto komentaras

Politologas, tarptautinių santykių specialistasTomas Janeliūnas

 

Baltarusija – lėčiausiai besivystanti šalis posovietinėse respublikose. Kas trukdo jai judėti į priekį? Su kokiomis didžiausiomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis problemomis susiduriama šioje valstybėje?

 

Baltarusijos ekonominį ir socialinį progresą labiausiai lemia A. Lukašenkos režimas. Ilgą laiką jo stabilumas buvo paremtas vadinamuoju socialiniu kontraktu su visuomene, t. y. žmonės nekelia politinių reikalavimų, kol politinė valdžia užtikrina ekonominį ir socialinį stabilumą. Todėl A. Lukašenka nuolatos primindavo, kad Baltarusija – gana saugi šalis. Čia nevyksta tokių sukrėtimų, kaip Ukrainoje, arba tokių teroro aktų, kaip Rusijoje. Tačiau to kaina – režimo itin griežtai kontroliuojama ekonomika, kur vis dar matoma didelė valstybinių įmonių ir reguliavimo įtaka. Tad Baltarusijos ekonominė sistema yra pilkoje zonoje tarp buvusios socialistinės rinkos reguliavimo ir liberalios, laisvos rinkos. Be to, visų pirma Baltarusija labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dėl energetinių žaliavų importo. Ilgą laiką nafta ir dujos tiektos Rusijos vidaus kainomis. Tai Baltarusijai leido nemažai užsidirbti perdirbant rusišką naftą ir vėliau jos produktus eksportuojant į Vakarų šalis. Visa tai neleidžia Baltarusijai visiškai atitrūkti nuo Rusijos ekonomiškai ir politiškai. Todėl bet koks bandymas judėti liberalios rinkos link yra itin skausmingas. Baltarusijai itin skaudžiai atsiliepia Rusijos ekonominės krizės. Pavyzdžiui, dabar šios šalies augimas bei kainos eina ta pačia kryptimi kaip ir Rusijos ekonomika, nors Baltarusijai netaikomos ekonominės sankcijos. Vis dėlto politinės represijos neleidžia visuomenei nė pagalvoti apie masinius protestus arba bandymus reikalauti reformų. Visuomenės pasyvumas neskatina ir A. Lukašenkos imtis kokių nors esminių pokyčių.

 

Aiškaus gelbėjimosi recepto Baltarusijai nėra. Viena vertus, žvelgiant iš mūsų pusės atrodo, kad nėra kitos išeities, kaip Baltarusijai tapti normalia valstybe, kur būtų vykdomos demokratijai būdingos ir laisvos rinkos reformos. Tačiau tai būtų itin skausminga, o kol politinis režimas Baltarusijoje yra gana stabilus, nėra politinio noro rizikuoti tokiomis reformomis.