Iveta Lukošiūtė atskleidė kelią iki pramoginių šokių čempionės titulo: tuščios kreditinės, jokių barų ir iš nuovargio drebančios kojos

Kiekvieną sekmadienį LNK televizijos eteryje Lietuvą stebina „Šokio revoliucijos“ projektas, kuriame dėl geriausio šokėjo vardo varžosi ryškiausi visų įmanomų šokių stilių profesionalai. Dėl galimybės tapti šio projekto meistre iš Amerikos į Lietuvą atvažiavo ir viena labiausiai Lietuvos vardą šokio pasaulyje garsinančių šokėjų – Iveta Lukošiūtė.

Šokių karštinei užplūdus Lietuvą, Iveta Lukošiūtė drąsiai kalba ir apie nematomą šokio pasaulio pusę. Daugkartinė pasaulio pramoginių šokių čempionė pripažįsta, jog dar prieš kelis metus šokiai buvo visas jos gyvenimas ir viską, ką ji darė, buvo tik dėl vieno tikslo – tapti geriausia pasaulyje.

„Profesionalūs šokėjai dirba be išeiginių. Aš niekada neturėjau laisvų dienų, ar savaitgalių, nes tuomet dažniausiai šokdavome konkursuose. Mėgau tą gyvenimo stilių, mėgau keliauti, mėgau konkursų adrenaliną, jaučiau savotišką priklausomybę ir nuo streso, kurio dabar jau nebenorėčiau. Kai išvykau šokti į Ameriką, nepamenu, kad būčiau turėjusi atostogas. Mano atostogos vėl buvo konkursai. Aišku, jei būdavo įdomi šalis ar viešbutis, mes tiesiog pasilikdavome dienai ar dviem pailsėti ir pažinti šalį geriau. Todėl iš dalies daug pasaulio teko pamatyti ir įdomų gyvenimą gyventi. Šokėjų gyvenimas tikrai ne eilinis, bet man jis tuo ir patiko. Nuolat judesyje“, – pasakoja Iveta Lukošiūtė.

Aukštų rezultatų šokio pasaulyje pasiekusi moteris pripažįsta, jog dėl savo pasirinkto kelio teko ne mažai ko atsisakyti. Tačiau klysta tas, kuris galvoja, jog šokėjo gyvenimas pilnas apribojimų ir vien tik sunkaus darbo…

„Visuomet taupiau laiką produktyvumui. Niekuomet nežiūrėjau televizoriaus, negalėdavau pliaže, nevaikščiodavau nei į barus, nei į filmus. Aš visada sakiau, kad mano darbas yra dvidešimt keturias valandas per parą, todėl jį vadinau daugiau gyvenimo stiliumi. Šiaip laisvalaikio niekuomet neturėjau, o mano visi draugai buvo šokėjai, todėl, kaip mes sakome, visi mūsų „tūsai“ būdavo konkursuose. Juk po jų visada laukdavo vakarėliai…“ – prisimena Iveta.

Pasaulio čempione ne vieną kartą tapusi šokėja, neslepia, jog ruošiantis konkursams, įtampa ir stresas buvo jos nuolatiniai palydovai. Amerikoje konkursai vyksta ištisus metus.

„Mes nuolatos ruošdavomės vis naujam konkursui. Šis sportas reikalauja daug darbo, prakaito, nervų, pinigų, kantrybės, tikėjimo, laiko, proto, nepasidavimo… Kad išsiskirtume iš kitų, visada stengėmės daryti įdomesnę šokių choreografiją, labai atidžiai apgalvodavau šokių rūbus, dizainą, spalvą, kad tik atrodyčiau geriausiai. Daug laiko skirdavau kostiumams, pati juos kūriau, pirkau medžiagas, klijavau akutes, kartais net naktimis. Būdavo nespėju prieš konkursą, tai sėdžiu visa naktį, o partneris vis pykdavo, kad nemiegu ir smardinu klijais kambarį. O kur dar plaukai, makiažas… Visada stengiausi atrodyti originali, graži ir matytis iš tolo. O jau konkursuose, tiesiog šokdavome iš savo odos“, – kelią iki pasaulio čempionės titulo prisimena Iveta.

„Šokio revoliucijos“ projekto meistrė neslepia – pramoginiai šokiai kainuoja didžiulius pinigus. Po kai kurių konkursų Iveta į Ameriką sugrįždavo tuščiomis kreditinėmis kortelėmis. Neturint turtingų tėvų ar rėmėjų, Iveta dirbo tik tam, kad visus pinigus ir vėl galėtų išleisti šokiams.

„Jei konkursai vykdavo Anglijoje, važiuodavome į Angliją treniruotis dvi savaites prieš. Imdavome pamokas su buvusiais čempionais, kurie ten gyveno. Būdavo, kad imdavome nuo 4–6 pamokų per dieną, o vakarais eidavome į šokių studiją, kur susirinkdavo visos poros iš viso pasaulio, daryti peršokimus, treniruotes. Rūbai ir plaukai būdavo tiesiog šlapi nuo treniruočių. Kartais dienos pabaigoje kojos ir rankos drebėdavo nuo pervargimo. Bet tuo pačiu jaučiau malonumą, jaučiau, kad kažką padariau. Mūsų kelias buvo šiek tiek sunkesnis, nes mes šokome dvi programas, lotynų šokius ir standarto, visus dešimt. Todėl mums reikėjo viską daryti dvigubai: dvigubos treniruotės, konkursai, rūbai, šokių batai… Mes kartais kai grįždavome po tokiu konkursų namo, nebelikdavo nei cento. Kažkada grįžus po konkurso ėjau nusipirkti į kavinę kavos ir mano kortelės jau nebepriėmė, nes nebuvo pakankamai pinigų net kavos puodeliui…. Mes visus pinigus leidom šokiams, teko patiems viską uždirbti. Vėliau kai tapome pasaulio čempionais, atsirado daug rėmėjų, mus pradėjo kviesti šokti šou pasirodymus, tad viskas tapo žymiai lengviau“, – pasakoja daugkartinė pasaulio pramoginių šokių čempionė Iveta Lukošiūtė.