Į Prancūziją emigravusi rašytoja Erika Umbrasaitė: lietuvėms reiktų pasimokyti santykių meno iš prancūzių

Žinoma rašytoja ir žurnalistė Erika Umbrasaitė jau aštuonerius metus gyvena mažame Prancūzijos pietvakarių miestelyje. Lietuvoje Erika buvo žinoma visuomenės veikėja, o ten tapo svetimšale. Tėvynėje Erika išgarsėjo po atviros išpažinties apie ją užklupusią onkologinę ligą knygoje „Vienos krūties istorija”. Erika prisipažįsta tuomet norėjusi pabėgti nuo dėmesio ir pradėti gyvenimą nuo nulio. „Ir man pavyko”, – šį pirmadienio vakarą 20.30 val. duodama interviu LNK gyvenimo būdo laidai „Nuo… Iki…“ prisipažins Erika.

47-erių Erikos emigracijos istorija skamba kaip iš pasakos – būdama maža ji turėjo gražią knygelę su Eifelio bokštu ir Provanso pievomis. Jai taip patiko tie vaizdai, kad vis sakydavo mamai – užaugusi aš gyvensiu Prancūzijos vynuogyne. Ir užaugusi Erika nepamiršo savo vaikiškos svajonės. Todėl ją būtų galima pavadinti netipine emigrante, nes ji į užsienį išvyko ne užsidirbti, o išleisti tėvynėje uždirbtų pinigų. „Prieš išvykdami turėjome susitaupyti nemažą sumą, kad galėtume pirmus mėnesius ramiai įsikurti ir įsigyti savo namus”, – sako Erika.

Erikai taip pat sekėsi įgyvendinti savo seną svajonę – atidaryti meno dirbinių galeriją. Todėl dabar jos dėka prancūzų namus puošia lietuvių dailininkų paveikslai, ji prekiauja autoriniais juvelyriniais dirbiniais iš viso pasaulio, išskirtiniais porceliano gaminiais.

Erika sako, kad lietuvės turėtų ko pasimokyti iš prancūzių. Praeitą savaitę trumpam grįžusi į Lietuvą pristatyti jau trečiosios savo knygos „Prancūzija Mon amour”, Erika sakė tik iš prancūzių išmokusi, kad šokoladas, nauja suknelė, gundantis žvilgsnis ar net jaunas meilužis – tai ne nuodėmė, o tikras gyvenimas.

„Prancūzų porose labai ilgai išlieka flirtas, nežinomybė, santykių neaiškumas, o laimingų santykių receptu vyrai įvardija mokėjimą būti kurčiam ir ne visada girdėti žmonos priekaištus”, – sako Erika. Tiesa, prancūzai laikomi viena iš tų tautų, kur egzistuoja daugiausia neištikimybės, tačiau, apklausų duomenimis, prancūzai geriausių meilužių rinkimuose šiemet pralaimėjo graikams. Lietuviai flirtuoti nelinkę. „Pas mus ir nekaltas flirtas gali baigtis skyrybomis, o tuo metu prancūzai flirtą vadina gyvenimo prieskoniu“, – sako E. Umbrasaitė.

Dėl gilių tam tikro gyvenimo būdo tradicijų prancūzams nereikia eiti į tiek daug asmeninio tobulėjimo kursų, kaip tai daro lietuviai. Erika sako, kad prancūzams įprasta kasdien ieškoti gyvenimo malonumų, o ne tik per šventes – štai kodėl jie gėlėmis dekoruoja namus, lėtai geria rytinę kavą su kruasanu, o vakare prisėda kavinėje taurei vyno. „Mano požiūriu, prancūzai – išsilavinusių, elegantiškų ir visiškai hedonistinių žmonių tauta”, – sako Erika.

Erika pastebi, kad prancūzės labai stengiasi būti savarankiškos ir nuo vyro finansiškai nepriklausomos. Joms įprasta visą nėštumą lakstyti su aukštakulniais ir gimus vaikeliui po trijų mėnesių išeiti į darbą. Jos siekia karjeros net ir tuomet, jei ir gali sau leisti nedirbti.