Vandens, naftos, mineralų paieškos dvišake lazdele iš dalies mistiškas, iš dalies realus dalykas. Tai labai senas būdas rasti lobius, slypinčius žemės gelmėse. Kai kurių giliu įsitikinimu, jis net prilygsta šiuolaikiniams prietaisams. Galbūt net pranoksta juos.

 

dousingas

Paslėptų dalykų ieškojimas su įvairiais įrankiais buvo žinomas jau prieš 5000 metų senovės Egipte ir Kinijoje. Tai labai senas ir, anot kai kurių žmonių, patikimas metodas rasti tai, ko labiausiai reikia.  Ieškoti paslėptų žemės turtų galima įvairiais būdais, bet dažniausiai tai daroma su švytuoklėmis arba dvišakėmis medžių šakelėmis, kurias ypatingų galių turintis žmogus laiko abiem rankomis paėmęs už galų taip, kad šakos smaigalys ir galai išlaikytų pusiausvyrą. Taip pat paieškoms gali būti naudojami metaliniai strypai.

 

Metodas, padedantis nustatyti, kur yra teka požeminiai vandenys, yra naftos ir mineralų, labai paprastas. Šiam tikslui naudojamas įrankis laisvai laikomas rankose, nukreiptas į apačią. Tikima, kad dvišakė lazdelė, švytuoklė ar strypas pradeda savaime judėti, kai atsiduria virš turtingų žemės klodų.

 

Nėra tiksliai žinoma, kas pirmieji pradėjo taikyti šį požeminio vandens ir kitų žemės turtų paieškos metodą. Ankstyviausių užuominų aptinkama XVI amžiaus Vokietijos istoriniuose šaltiniuose. Katalikų bažnyčios reformatorius Martinas Liuteris pasmerkė šią praktiką, nes esą ji prieštarauja dešimčiai Dievo įsakymų ir pirmajai taisyklei – neužsiimti jokia okultine veikla. Vėliau ir mažai žinomi teologai viešai pasmerkė šią praktiką.

 

Įdomu tai, kad prieštaringai vertinamą metodą naudojo net kariuomenė, norėdama rasti paslėptus ginklus bei požeminius tunelius. 1986 metais sniego lavina Norvegijoje grupę kareivių palaidojo gyvus. Ieškoti dingusių buvo pasiųsta kariuomenė, kuri po nesėkmingų tradicinių paieškų, nusprendė pabandyti ieškoti žmonių, įkalintų sniegynuose, su dvišakėmis lazdelėmis. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Neišbandyti visų galimybių būtų nuodėmė. Geriausiai sekasi ieškoti su šiais įrankiais tiems, kurie turi įgimtą arba labai išlavintą šeštąjį jausmą (nuojautą).

 

Skeptikų nuomone metodo sėkmė priklauso tik nuo atsitiktinumų. Kai kurių eksperimentų metu pastebėta, kad lazdelė juda dėl raumenų judesių, kuriuos ieškotojas sukelia pasąmonės lygmenyje. Manoma, kad metodo principas panašus kaip dvasių lentos, kur pagrindinį vaidmenį atlieka pasąmonė. Kita vertus, būdas ieškoti su lazdelėmis nėra pakankamai ištirtas, kad būtų galima teigti, kad yra vienaip ar kitaip. XX – XXI amžiuje buvo atlikti pavieniai tyrimai, kurie esą įrodė, kad toks paieškų būdas neduoda jokios naudos. Kita vertus, pasaulyje yra daugybė atvejų, kai dvišakės lazdelės buvo vienintelė priemonė, kuri padėjo rasti tai, ko žmonės nesugebėjo kitais būdais.

 

Istorijoje juodu ant balto įrašyti faktai liudija ką kita. Britas Leičesteris Geiteikeris (1874 – 1942) teigė, kad, naudojantis šiuo metodu, požeminio vandens šaltiniai aptinkami 90 % atvejų. Vokiečių tyrėjas Liudvikas Straniakas (1879 – 1951) antrojo pasaulinio karo metu galėjo nustatyti laivų slaptose misijose padėtį, naudodamasis vien tik jūrinėmis diagramomis ir švytuokle.

 

Norint suprasti metodą, reikia išsiaiškinti viską apie požeminį vandenį. Didžioji dalis gėlo požeminio vandens kaupiasi nuosėdinių uolienų ir nuosėdų angose ir tarpuose. Jis teka horizontaliai arba net  šiek tiek nuožulniai. Aptikti požeminio vandens šaltinius kiek sudėtingiausi ten, kur yra vulkaninės kilmės uolienų klodai (bazalto ir granito). Šiose uolienose nėra porų, pro kurias galėtų pratekėti vanduo. Jis gali tekėti tik pro labai siaurus įtrūkimus tarp uolienų. Itin sudėtinga išgręžti vandens šulinius žemėje, kurioje yra stori kalkakmenio sluoksniai. Šiose vietose vandens ištekliai būna negausūs. Tačiau beveik visose gyvenamosiose vietose, kasant šulinį, randama požeminio vandens. Visa tai geologija, be jokios magijos. Svarbiausia žinoti, kokios uolienos sudaro gilesnius žemės sluoksnius, tada ir be jokių dvišakių lazdelių ir švytuoklių, galima nustatyti geriausią vietą šuliniui (gręžiniui).

 

Požeminių turtų ir paslapčių ieškotojai buriasi į organizacijas visame pasaulyje. Jų veikla – populiarinti ir skatinti tokio pobūdžio paieškas. Kai kurie žmonės mano, kad vandens ir kitų žemės gelmių turtų paieškos, naudojantis švytuokle, strypais ir lazdelėmis yra pavojinga dvasinė praktika, Šėtono išradimas. Dėl to gali kilti abejonių, nes šis išradimas yra labai praktiškas, bet visa juodoji magija yra labai praktiška. Burtų tikslas – kažką padaryti (išgydyti apgaule, priversti pamilti, pranašauti ateitį). Tačiau kažką gaudamas, žmogus parduoda sielą velniui.