Legendose pasakojama apie į jūros dugną nugrimzdusį žemyną Lemūriją. Prarastoji žemė plyti kažkur Ramiojo ir Indijos vandenyno gelmėse. Kai kurie mokslininkai bando atrasti įrodymų, kad iš tikrųjų egzistavo tokia šalis. Spėjama, kad ji turi sąsajų su kalnu Šiaurės Kalifornijoje.

 

kalnas

Snaudžiantis ugnikalnis Šasta Jungtinėse Amerikos Valstijose gali būti laikomas vienu iš įrodymų, kad Lemūrija egzistavo. Šis kalnas visame pasaulyje laikomas šventu ir bauginančiu. Aplink ugnikalnį rasta nemažai žmogaus darbo produktų ir yra manoma, kad čia, prieš 9000 metų (pagal naujausius duomenis žmonės čia gyvena jau 14000 metų) buvo žmonių gyvenvietė. Spėjama, kad tai seniausia žmonių apgyvendinta vieta Šiaurės Amerikoje.

 

Giedrą dieną Šastos kalnas matomas virš 160 kilometrų spinduliu. Tai vienas didžiausių stratovulkanų pasaulyje. Jo aukštis – 4322 metrai. Jis taip pat yra „Ugnies žiedo“ dalis, kuri driekiasi palei Ramiojo vandenyno pakrantę ir kur vyksta dažni žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai.

 

Šiuo metu geologai Šastą laiko neveikiančiu ugnikalniu, tačiau tai tik laiko klausimas, kada jis pabus ir išsiverš visa savo jėga. Jeigu taip įvyktų, spėjama, pasikartotų panaši katastrofa, kuri įvyko 1980 metais, išsiveržus šv. Elenos ugnikalniui JAV. Tuo metu žuvo 57 žmonės, buvo sugriauta daugiau nei 250 namų, taip pat daugybė tiltų, geležinkelių, greitkelių.

 

Išsiveržus ugnikalnio lavai, ugnikalnio pelenai padengtų kalno šlaitus ir apylinkes, sunaikindami visa, kas gyva. Karštis, sklindantis iš žemės gelmių, tirpdytų ledynus ir grėstų ekologinė katastrofa. Tie, kurie gyvena kalno papėdėje, žūtų iškart. Nebūtų jokios vilties apie išsigelbėjimą. Daug mėnesių po tragiško įvykio dangus būtų aptemdytas vulkaninių pelenų debesies. Pasikeistų klimatas, pradėtų trūkti maisto ir vandens. Nukentėtų ne tik ugnikalnio papėdėje esantis miestas, bet ir aplinkiniai. Galima net teigti, kad šioje Šiaurės Amerikos dalyje įvyktų vietinė apokalipsė arba pasaulio pabaiga.

 

Yra galimybė, kad išsiveržimas sukeltų kalno griūtį ir pasikartotų istorija, kuri nutiko prieš 7700 metus, kai griuvo išsiveržęs Mazamo vulkanas. Ugnikalnio kraterio vietoje ilgainiui susiformavo ežeras.

 

Visais laikai žmonija kalnus laikė šventa, ypatinga vieta ir jų prisibijojo. Manoma, kad kalnai buvo seniausios vietos, garbinamos planetoje. Jie buvo pačios pirmosios žmonių šventyklos. Kalnai figūruoja ankstyviausiuose religiniuose mituose. Žmonių ryšys su kalnais yra toks stiprus, kad daugelis seniausių pasaulio monumentų (egiptiečių, majų piramidės) pastatytos pagal kalnų atvaizdą.

 

Dabartinėje Šiaurės Kalifornijoje ir Pietų Oregone gyvenusios indėnų gentys Šastos kalną laikė energetiškai susijusiu su kitais vulkaninės prigimties kraštovaizdžiais ir kalnais. Dvasinis ryšys Šastą jungė su kitais minėtose teritorijose esančiais ugnikalniais.

 

Indėnai manė, kad Šastos kalną Aukščiausiosios jėgos sukūrė vieną pirmųjų žemėje. Praeityje į kalno viršūnę teisę lipti turėjo tik liaudies medicinos žinovai (vyrai ir moterys). Buvo manoma, kad eiliniams mirtingiesiems į šį kalną kopti yra pernelyg pavojinga, nes jame gyvena piktosios dvasios ir sargybiniai, kurie gali sužaloti tinkamai nepasiruošusius keliautojus. Amerikos kolonistai domėtis ypatingą istoriją turinčiu kalnu pradėjo tik XIX amžiuje. Daugelis žmonių, atsidūrę šalia kalno arba ant jo, pripažino jautę mistišką, labai stiprią, nuo jo sklindančią energetiką. Ir iš tiesų daugelis paranormalių reiškinių tyrėjų teigia, kad čia slypinti energetika veikia žmonių sąmonę. Čia, dažniau nei kitur, žmonės išvysta NSO, nukeliauja į paralelinius pasaulius, kitas dimensijas, patiria kitas, suvokimą pakeičiančias patirtis bei tampa įvairių paranormalių reiškinių liudininkais. Nenuostabu, kad ši vieta taip traukia žmones ir tapo šventų ritualų vieta. Čia taip pat atvyksta žmonės, norėdami suprasti savo paskirtį pasaulyje, nerasdami sau vietos ir ramybės. Regis, kalnas, kuriame slypi galinga griaunanti jėga, iš tiesų turi magiškų savybių.