Senovės Egipte magija būdavo neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo. Ji buvo naudojama visose srityse: nuo gydymo iki teismų. Egipto mituose magija („heka“) buvo viena iš jėgų, padėjusių sukurti pasaulį. Simboliniai veiksmai įgyja praktinį pobūdį. Buvo manoma, kad daugiau ar mažiau magiškų galių turi visi mirtingieji bei dievybės. Tačiau praktikuoti magiją būtina, laikantis taisyklių.

 

Heka

Faraonų valdomoje valstybėje magija dažniausiai užsiimdavo žyniai. Jie esą būdavo tarpininkai tarp dievų ir žmonijos. Labiausiai gerbiami žyniai buvo tie, kurie skaitydavo senąsias magijos knygas, saugomas šventyklų ir rūmų bibliotekose. Legendose pasakojama, kad šie vyrai gebėdavo vaškiniams gyvūnams įpūsti gyvybę, sukelti potvynius ir atoslūgius.

 

Patys galingiausi žyniai atlikdavo magiškus ritualus, norėdami apsaugoti karalių ir padėti atgimti mirusiems. Pirmajame amžiuje prieš Kristų žynių vaidmenį perėmė burtininkai („hekau“). Magiją gydymui naudodavo tie žyniai, kurie paklusdavo karo deivei Sekhmetai.

 

Žemesnio statuso žyniai buvo skorpionų kerėtojai, kurie magiją pasitelkdavo norėdami atsikratyti pavojingų roplių ir vabzdžių. Pribuvėjos ir slaugės taip pat turėjo magijos įgūdžių. Išmintingos moterys galėjo patarti ir paaiškinti, kokie vaiduokliai ar dievybės konkrečiam žmogui užtraukė nelaimę.

 

Dar vienas magiškos galios šaltinis buvo amuletai. Tiek vyrai, tiek moterys, įgiję specialių žinių, galėjo juos gaminti ir pakrauti. Visi šie magijos būdai buvo teisėti. Tik atvykėlius apkaltindavo juodąja magija. Tačiau Romos klestėjimo laikais senovės egiptiečiai dažnai naudodavo juodąja magiją, kad gautų aukštesnį postą arba finansinę premiją.

 

Manyta, kad pats palankiausias laikas magijai – aušra. Prieš ritualą burtininkas turi apsivalyti: susilaikyti nuo sekso, bendravimo ir kontaktavimo su žmonėmis, kurie gali būti nešvarūs. Purvinais žmonėmis buvo laikomi balzamuotojai bei menstruacijomis sergančios moterys. Prieš bet kokius magiškus veiksmus žynys turėtų išsimaudyti, pasikeisti drabužius.

 

Ritualuose dažnai būdavo naudojamos metalinės burtų lazdelės. Antrajame amžiuje prieš Kristų buvo populiarios pusapvalės, dramblio kaulo burtų lazdelės, dekoruotos dievų atvaizdais. Šie daiktai simbolizavo burtininko galią priversti kitus žmones paklusti.

 

Senovės Egipte raštingų gyventojų buvo labai nedaug, todėl rašytinė magija buvo laikoma pačia prestižiškiausia. Privačios kolekcijos būdavo perduodamos iš kartos į kartą.

 

Ritualas paprastai susidėdavo iš dviejų dalių: iš žodžių ir veiksmų. Žodžiai ir ypač slaptų dievybių vardai turėtų būti ištariami aiškiai ir taisyklingai. Užkalbėjimai esą aktyvuoja amuleto, statulėlės ar stebuklinguosius gėrimus. Eliksyrų sudėtyje būdavo neįtikėtinai keistų ir šiurpių ingredientų, pavyzdžiui, juodo šuns kraujo, moteris, pagimdžiusios berniuką, pieno. Svarbi magiškų ritualų dalis buvo muzika ir gestai.

 

Naujos gyvybės atsiradimas visais laikais buvo laikomas stebuklu, tačiau ir labai pavojingu įvykiu. Gimdymo metu naujagimis yra labai lengvai pažeidžiamas. Todėl su šiuo moters gyvenimo tarpsniu susiję daug ritualų, tikėjimų ir burtų. Moterų gimdymas prasidėdavo ant ritualinių, specialiai tam tikslui skirtų plytų. Tikėta, kad jos apsaugo motiną ir kūdikį ir išvaiko piktąsias dvasias. Tačiau berniukų senovės egiptiečiai laukdavo labiau ir dažniau jų gimimą lydėdavo magiški ritualai. Vien ant dramblio kaulo burtų lazdelių būdavo užrašomi tik vyriškų dievų vardai.

 

Manyta, kad ligas sukelia piktosios dvasios, todėl ir gydytis reikia, pasitelkiant magiją. Žinoma, ligoniai būdavo slaugomi ir gydomi vaistais, bet labai svarbią reikšmę turėjo burtai ir ritualai, skirti žmogui pasveikti.

 

Mirusiojo žmogaus siela, dažniausiai vaizduojama kaip paukštis su žmogaus galva ir rankomis, po mirties turėdavo patirti daug pavojų, kelyje į pomirtinį gyvenimą. Kad siela išvengtų susidūrimo su demonais, būdavo sakomi užkalbėjimai ir naudojami specialūs gestai.