Istoriškai prancūzai pirmieji pradėjo diktuoti pasauliui rengimosi, maisto kultūros ir gyvenimo būdo tendencijas. XIX a. pradžioje nuomonės formuotojai paliko tokį gilų pėdsaką visuomenės pasąmonėje, jog Prancūzija iki šiol laikoma estetikos ir inteligencijos lopšiu.

 

Pirmosios kregždės padangėjePhoto,Of,Charming,Serious,Marie,Antoinette,Wear,Rich,Dress,Writing

 

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos, 1806 m., Paryžiaus gastronomas Grimodas de la Reynière pradėjo leisti naują periodinį leidinį „Journal des Gourmands et des Belles“. Nuo pat pirmojo numerio jame buvo dalijamasi patarimais apie maistą, madą ir teatrų lankymą. Tai buvo unikalus žurnalas, apimantis beveik visus gyvenimo būdo aspektus. Šiandien jis primena socialinių tinklų nuomonės formuotojus, kurie aiškina sekėjams, kaip maitintis, sportuoti, auginti vaikus, tvarkyti namus, derinti drabužius, dažytis ir kvepintis… Patarimų aruodas, kaip ir temų aktualumas, – neišsemiami. Gal todėl nuomonės formuotojai ir turinio kūrėjai sėkmingai įsiveržė į reklamos ir pardavimų rinką. O XIX a. pradžioje didžiausią galią turėjo rašytinis žodis.

 

Tendencijų autoriai neatsirado iš niekur. Elgesio žinynai, etiketo taisyklės, mados rekomendacijos gyvavo dar prieš Prancūzijos revoliuciją, tačiau buvo skirtos aukštesnio socialinio luomo atstovams. Po politinio perversmo pasikeitė ne patarimų pobūdis ar apimtis, o auditorija. Buvo siekiama skubiai panaikinti senąją visuomenės hierarchiją ir įtraukti į kultūrinį šalies gyvenimą visus, kurie turėjo pinigų asmeniniams siuvėjams samdyti, lankytis restoranuose ir spektakliuose. Kilmė ir pajamų šaltinis tapo antraeiliu dalyku. Eiliniai žmonės domėjosi, kaip elgtis viešumoje, kaip atrodyti norint pritapti prie daugumos, kur užmegzti naudingų ryšių.

 

Netikėtas porevoliucinių gyvenimo būdo ekspertų iškilimas atspindėjo socialinę, profesinę ir net fizinę laisvę. Kiekvienas galėjo tapti tuo, kuo norėjo, ir rasti vietą visuomenėje. Pats Grimodas de la Reynière buvo teisininkas, vėliau tapo teatro kritiku, dar vėliau – prabangių maisto prekių pardavėju. Galiausiai ėmėsi rašytojo amato. Šiandien jis laikomas nusipelniusiu gastronominės kritikos pradininku ir pirmuoju restoranų gidu.

 

Kitas žymus to laikotarpio Paryžiaus personažas – žurnalistas ir leidėjas Pierre de La Mésangère. Jis spėjo pabūti kunigu, tačiau nuo 1797 iki 1831 m. redagavo mados žurnalą „Journal des Dames et des Modes“. Tokiu būdu formavosi naujas socialinis elitas – ekscentriškų asmenybių kompanija, kuri diktavo materialiosios kultūros taisykles, t. y. suteikė reikšmę tam tikriems drabužiams, šukuosenoms, makiažui, maistui, interjerui, renginiams.

 

Moterų vaidmuo istorijoje

 

Kalbant apie moterų mados lyderystę, ji visiškai pasikeitė po Prancūzijos revoliucijos. Iki tol nuomonę formavo karališkoji aplinka – karaliaus žmonos ir meilužės – nuo Madam de Pompadour iki Marijos Antuanetės. Pasikeitus santvarkai, kai kurios sugebėjo pasinaudoti turėta padėtimi ir patirtimi. Pavyzdžiui, Madam Campan, buvusi Marijos Antuanetės vyriausioji dvaro dama, Paryžiaus priemiestyje įkūrė elitinę internatinę mokyklą, kurioje pasiturinčių šeimų mergaites auklėjo pagal aristokratišką etiketą.

 

Vis dažniau kilmingas damas nurungė naujo ir perspektyvaus socialinio luomo – bankininkų, finansininkų, prekybininkų, teisininkų, politikų – žmonos. Sostinės elitui priklausė Juliette Récamier, Thérésa Tallien, Fortunée Hamelin. Jų namų interjerą bei aprangą stebėjo, mėgdžiojo ir komentavo spauda, pavyzdžiui, Pierre de La Mésangère žurnalas.

 

Madam Hamelin, kreolė iš Karibų salos, priklausė įtakingų moterų grupei, vadinamai „Merveilleuses“. Jos rengėsi itin ekstravagantiškai, kopijavo antikinį senovės Graikijos stilių, o audiniai buvo beveik perregimi ir labai seksualūs. Formavosi uždarų vakarėlių kultas, prieinamas tik bohemos atstovams. Paryžiaus moterys siekė patekti į įspūdingiausius elito salonus ir mėgautis naktinio gyvenimo linksmybėmis. Jos kopijavo ne tik išvaizdą, bet ir elgesio manieras.

 

Nuo tų laikų išliko stereotipas, jog prancūziškoje šeimoje visiškai normalu, kad vyras ir žmona turi meilužių. Svarbiausia – džiaugtis gyvenimu ir nekelti viešų skandalų.

 

Atgarsiai senojoje Anglijoje

 

Panašių nuomonės formuotojų egzistavo kitose šalyse, tačiau nepaliko ryškaus atgarsio. Didžiojoje Britanijoje monarchijos įtaka nuslopo pramonės revoliucijos laikotarpiu XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje. Stiprėjant socializmui galią įgavo asmenys, kurie užsiėmė verslu ir gamyba.

 

Keramikos magnatas Josiah Wedgwoodas, užsitarnavęs karališkosios šeimos palankumą, pasinaudojo reputacija ir puošnių indų gamybą pavertė serijine. Kai arbatos servizai tapo prestižo reikalu, viduriniosios klasės britai pirko negalvodami apie kainą. Gudrus pramonininkas netiesiogiai ugdė miestiečių skonį ir supažindino su neoklasicizmu. Kitas aukštuomenės atstovas – Beau Brummellis – negimė nei kilmingas, nei turtingas, tačiau šiandien žinomas kaip vienas svarbiausių regentystės stiliaus vyrų mados diktatorių. Jo pastangų dėka, džentelmenai atsisakė pernelyg puošnių teatrališkų drabužių, pamėgo prie kūno prigludusių švarko ir ilgų kelnių derinį. Stilistas, artimas karaliaus Jurgio IV draugas, pirmasis pasiūlė naujoviškas apykakles, skatino dėvėti baltus marškinius ir mazgu surištą kaklaraištį bei blizginti batus. Jis buvo dendizmo – perdėtos elegancijos – pradininkas.

 

Emma Hamilton, gimusi 1765 m. kalvio šeimoje netoli Liverpulio, tapo viena sekamiausių Europos moterų, kai jos įvaizdį išplatino dailininkas George’as Romney. Iki šiol žinoma ne tik kaip menininko mūza, bet ir kaip karinio jūrų laivyno didvyrio lordo Nelsono meilužė bei kurtizanė. Taigi, socialinė galia buvo grindžiama ne kilme ir statusu, o asmenine charizma ir to meto vizualine kultūra.

 

Viešo gyvenimo taisyklės

 

Karalių valdymo pabaiga išlaisvino ilgai slopintą malonumo alkį. Turtas – bene aktyviausia socialinė valiuta – buvo atskirtas nuo paveldimų titulų, o griuvus luomų sistemai kūrėsi naujos įtakingos struktūros. Vidurinysis visuomenės sluoksnis turtėjo iš konfiskuotų bajorų ir dvarininkų žemių bei spekuliuodamas vogtais daiktais. Chaoso laikais kiekvienas išgyveno, kaip mokėjo. Nuo 1808 m. imperinę bajoriją pakeitė naujas elitas – valdininkai ir kariuomenės struktūros. Nors jie gavo statusą ir turtą, vis tiek turėjo mokytis, kaip dekoruoti namus, priimti svečius, apsirengti miesto šventei. Restorano koncepcija susikūrė Paryžiuje kaip visiškai nauja vieša erdvė, kurioje kiekvienas demonstravo savo skonį, galėjo būti pastebėtas ir įvertintas. Vienu metu vyko ir edukacija, ir varžytuvės. Pramogų pasaulis neatsirado dėl savanaudiškumo. Tai buvo ilgos priespaudos pasekmė ir būtinybė išragauti laisvę.

 

Didžiojoje Britanijoje socialiniai pokyčiai vyko palaipsniui. Sėkmės lydimi pramonininkai ir karinis elitas prisijungė prie senosios aristokratijos, jos neišstumdami. Monarchija lanksčiai prisitaikė prie naujos tvarkos ir priėmė naujokus. Kita vertus, Prancūzijoje revoliucija lėmė dar didesnį socialinį pokytį, paskatinusį tolesnį visuomenės pertvarkymą. Miestų rotušėse ir rūmuose, restoranuose ir salonuose po vienu stogu būrėsi visi gyventojai, neatsižvelgiant į titulus. Linksminosi politikai, generolai, buvę bajorai, gamyklų savininkai, architektai, bankininkai, rašytojai, dailininkai, aktoriai, vyrai ir moterys. Štai kodėl prancūzų nuomonės formuotojai paveikė visus socialinius sluoksnius ir suvienodino žaidimo taisykles. Nuo garbaus amžiaus buvusios rūmų tarnaitės iki septynmetės pradžios mokyklos moksleivės – visos dailiosios lyties atstovės norėjo tokių pačių suknelių, papuošalų, pudros dėžučių, kurpaičių, sofos pagalvėlių ar krištolinių indų.

 

Gyvenimo būdo nuomonės formuotojai dažnai laikomi unikaliu šiuolaikiniu reiškiniu, tačiau ši praktika prasidėjo revoliucijos nusiaubtame Paryžiuje. Socialinių tinklų turinio kūrėjai, kurie skleidžia žinią ir diktuoja madas, tęsia tradicijas, kurias pradėjo Grimodas de la Reynière.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė