Aprengti kai kuriuos vaikus reiškia kovą su vėjo malūnais. Mažyliams nerūpi mada, nejaučia gėdos. Jiems nešalta. Jeigu galėtų, lakstytų nuogi, tačiau viešose vietose reikia laikytis socialinių normų. Nemeilė rūbams – natūralus vystymosi etapas, kuris dažniausiai praeina, jei problemos nepaaštrina tėvai.

 

Mėgsta būti nuogiThe,Child,Plays,On,The,Floor,With,Bare,Feet.,Women's

 

Nuolat karšta. „Dėvime drabužius dėl trijų pagrindinių priežasčių: šilumos, drovumo ir mados. Vaikams, jeigu nešalta, nerūpi kitos dvi priežastys, – sako amerikiečių pediatras dr. Peily Soongas iš Alabamos ligoninės. – Dėl greitesnės medžiagų apykaitos mažylių kūnas generuoja daugiau šilumos, palyginti su vyresniais vaikais ir suaugusiaisiais. Jie aktyvesni, retai pasėdi vienoje vietoje, palyginti su tėvais. Jutiminė temperatūra gali būti komfortiška, nors aplinkiniams atrodys kitaip.“

 

Brėžia ribas. Daugelis vaikų iki 3 metukų išgyvena vadinamąją psichologinio augimo krizę, kai identifikuoja save kaip savarankišką asmenybę ir gina nepriklausomybę. Šiuo periodu nuolat kartoja „Aš pats“. Nori pats valgyti, rengtis ir kitais būdais pasirūpinti savimi. „Formuojasi naudingi įgūdžiai, todėl etapas, kada mažylis mokosi atliepti savo poreikius, itin svarbus raidai. Nors tėvams reikia milžiniškos kantrybės, leiskite vaikui spręsti, kada ir kaip rengtis“, – nuomone dalinasi klinikinis psichologas dr. Danielis Weisbergas.

 

Jautrūs prisilietimams. „Mažylių pojūčiai gali būti gerokai jautresni, nei suaugusiųjų. Juos erzina mažiausi dirgikliai, tokie kaip drabužių siūlės, kišenės, etiketės, ankštos apykaklės. Dažniausiai nepatinka judesius varžantys rūbai arba kuriuos nepatogu apsivilkti“, – aiškina pediatras. Antipatiją sukelia džinsai, kojinės, golfai, per galvą velkami bliuzonai, susagstomi marškiniai, kepurės, šalikai… Smegenys gauna daug signalų, kad rūbas liečiasi prie odos, sunku sutelkti dėmesį į kažką kitą. Nepatogumas toks didelis, kad pradeda verkti vien pagalvoję, jog reikės apsirengti. Pastebėta, kad jautrumas drabužiams būdingas turintiems autizmo spektro, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromus.

 

Nori dėmesio. „Konfliktai dėl rūbų gali būti manipuliacija siekiant gauti tėvų dėmesio. Vaikas išbando ribas, ieško galimybių pasinaudoti situacija. Greitai supranta, kad tėvai reaguoja, kai kvailioja ir neklauso, ypač rytais, kai visi skuba, todėl priešinasi, atsikalbinėja, delsia rengtis. Tai normalus vystymosi etapas“, – tvirtina dr. D. Weisbergas.

 

Reiškia emocijas. Drabužių nusivilkimas gali būti viena iš protesto formų, išreiškiant sunkias emocijas: pyktį, liūdesį, nusivylimą susidūrus su kažkuo, ko negali kontroliuoti. Tuomet mažylis stengiasi atlikti tai, kas nuo jo priklauso, ką gali padaryti pats. Taigi, ima plėšti nuo savęs rūbus.

 

Užsispyrėlio sutramdymas

 

Primetant savo valią, esą tėvai žino geriau, rengimasis gali pavirsti kova dėl galios. Tai nenaudinga autoritetui ir šeimos gerovei. Rekomenduojama laikytis principo, kad apranga yra vaiko reikalas, o ne tėvų rūpestis. Galima patarti, pasiūlyti, bet ne reikalauti. „Pripažinkite, kad vaikas elgiasi ne specialiai, o natūraliai, pagal amžių. Pabandykime suprasti, ką bando pasakyti protestais, kaip galime padėti, kas išprovokuoja tam tikrą elgesį, ar galima išvengti krizių“, – ramina D. Weisbergas.

 

Pasipriešinimas sumažėtų ir situacija palengvėtų įtraukus vaiką į aprangos pasirinkimą. Atsižvelgiant į savarankiškumo užuomazgas, svarbu paisyti norų ir nuomonės. Užduokite klausimus, suintriguokite, kas bus apsirengus (kelionė, svarbus įvykis, dovanos). Rengimąsi galima paversti žaidimu įsivaizduojant, kad rūbas – gyvas, pats lipa ant vaiko kūno, dainuojant daineles. Pasitelkite derybų meną, pavyzdžiui, leiskite būti be drabužių namuose, tačiau viešumoje – rengtis. Nustatykite laiko limitą nepatogiems rūbams, pavyzdžiui, 2 val., o vėliau leiskite persirengti. Jeigu dirgina aprangos kiekis, nuraminkite, jog atėjus į darželį galės nusivilkti megztinį. Taip daug lengviau, nei nuolat priekaištauti, kovoti, gadinti nuotaiką.

 

Jeigu norite aprengti taip, kaip jums svarbu, pasistenkite, kad vaikas būtų ramus ir geros nuotaikos. Iš vakaro pasiūlykite 2–3 variantus, iš kurių gali rinktis. Įvardinkite skirtumus: „Nori megztinio su užtrauktuku ar sagutėmis? Patiktų kelnės su guma ar užsegamos sagomis? Dėvėsi suknelę ar palaidinę ir sarafaną?“ Vaikas priims sprendimą, o tėvai išsaugos įtaką. Jeigu persigalvojo ar dažnai keičia nuomonę, laukite be kritikos ir skubinimo. Parodykite, kad gerbiate nuomonę ir atsižvelgsite į pageidavimus. Pagirkite atžalą už pasirinkimą, didžiuokitės savarankiškumu, nes teigiamas atsiliepimas didina savivertę ir mažina protestų dažnį.

 

Vaiko garderobe pirmenybę teikite laisvo silueto, maloniems dėvėti ir patogiems rūbams iš minkštos medvilnės. Naudokite malonaus aromato ar bekvapį skalbiklį. Renkite svogūno principu – sluoksniuokite kelis plono audinio drabužius, kad prireikus dalį būtų lengva nuvilkti. Nukirpkite visas etiketes. Stebėkite, ar neveržia kelnių, sijono juosmens guma. Sudarykite sąlygas pajausti pasirinkimo pasekmės, pavyzdžiui, leiskite avėti basutes lietui lyjant, tačiau turėkite su savimi guminius batus. Nuleiskite stiliaus kartelę, nes prioritetas – ne nuogas vaikas.

 

Stiliaus evoliucija

 

„Padėti vaikui atrasti mados skonį – ne kiekvienam lengva užduotis. Tėvams ir globėjams reikia sąmoningai atsisakyti dalies kontrolės, kad mažylis įsiklausytų į savo stiliaus jausmą“, – aiškina klinikinė vaikų psichologė Tasha Brown. Kuo daugiau pasirinkimų laisvės suteikia suaugusieji, tuo labiau vaikas pasitiki savo nuomone ir saviraiška. „Leiskite pasirinkti drabužius, aksesuarus, šukuoseną. Kartu apsipirkite. Pasiūlykite, išsakykite savo nuomonę, tačiau atžala turi nuspręsti, ką pirkti, – pritaria socialinė darbuotoja Caroline Fenkel, besirūpinanti paauglių psichine sveikata. – Galimybė išreikšti save per išvaizdą ir aprangą stiprina savivertę, tapatybės jausmą.“

 

Kuo anksčiau vaikas gaus galimybę spręsti, tuo anksčiau susiformuos supratimas, kokia apranga tinka laisvalaikiui, šventėms ir ugdymo įstaigai. „Kai einate pasivaikščioti, važiuojate aplankyti draugų, apsipirkti, leiskite vaikui avėti bet kokią avalynę. Susiruošus į darželį patarkite, jog bus nepatogu avėti kroksus. Rekomenduokite sportinius batelius. Šventine proga skatinkite pasitempti, išbandyti kažką naujo, lygiuotis į vyresnius brolius ar seseris“, – aiškina T. Brown. Taisyklės, kokia apranga tinka tam tikrose situacijose, padeda išvengti protestų.

 

„Stenkitės motyvuoti patarimus logiškais paaiškinimais. Pavyzdžiui, „žali marškinėliai tinka prie tavo akių“ arba „jeigu dėvėsi kepuraitę nuo saulės, galėsime pabūti kieme ilgiau“. Su ūgtelėjusiais vaikais galima diskutuoti apie madas, bendraamžių aprangą, ugdyti kritinį požiūrį“, – įsitikinusi C. Fenkel. Prioritetai keisis kartu su mados pojūčiu. Natūralu klysti ir eksperimentuoti.

 

Bendradarbiavimo kelias

 

Svarbu ne tik tai, kad tėvai leidžia rinktis rūbus, bet ir tai, kaip reaguoja į rezultatą. Pasak ekspertų, raktas į taikų procesą slypi dialoge. Augant vaikui rekomenduojama kuo dažniau kalbėti ne tik apie pasirinkimus, bet ir kodėl tam tikra išvaizda tinkamesnė už kitas. Jeigu tėvai išliks atviri ir sąžiningi, tikimybė, jog vaikas atsakys tuo pačiu.

 

„Kalbėdami apie išvaizdą, koncentruokitės ne į tai, kaip atrodo, o kaip jaučiasi. „Ar tau patinka, ką matai veidrodyje?“, „Kaip jautiesi dėvėdamas šį kostiumą?“, „Ar svarstei galimybę pasimatuoti šią suknelę?“. Ugdomas įprotis kliautis savo kūnu, nuomone, savijauta, o ne vienadiene mada“, – teigia C. Fenkel.

 

T. Brown rekomenduoja girti vaikų pastangas ir sprendimus. „Pastebėkite mažiausias detales. Galite sakyti „man patinka, kaip šį rytą suderinai marškinėlius ir kelnes“; „labai pasistengei ruošdamasi į darželį“; „puikus sprendimas supinti kaseles. Tai atspindi tavo charakterį“. Vaikas mokosi priimti komplimentus ir gauna tėvų patvirtinimą, jog elgiasi tinkamai“, – teigia psichologė.

 

Kalbant apie išvaizdą vengti frazių, kurios atgraso nuo sprendimų priėmimo ir saviraiškos. Nevalia sakyti: „Tu neturi stiliaus pojūčio, skonio“, „Tu nežinai, ką darai“, „Taip niekas nesirengia“, „Tu nemoki, nesupranti“, „Dar ne laikas spręsti“, „Nedaryk gėdos“, „Aš žinau geriau už tave“, „Ką pasakys draugai, mokytoja, kaimynai, močiutė“… Vengti stereotipų, esą berniukai negali dėvėti rožinių rūbų, o mergaitės rengtis juodai. Geriau paklausti vaiko nuomonės, kodėl pasirinko tokį įvaizdį, nei spontaniškai pakomentuoti.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė