Augintinis suteikia tiek daug džiaugsmo, kad gali kilti pagunda padvigubinti ar net patrigubinti laimę. Draugiška kompanija turi savų pranašumų, tačiau prieš priimant sprendimą dėl papildomo šeimos nario reikia pasverti svarbius aspektus. Ar visi sutilps po vienu stogu?

 

Vien tik pliusaiPortrait,Of,A,Friendly,English,Cocker,Spaniel,Puppy,Dog,Hugs

 

Daugiau bendravimo ir teigiamų emocijų. Šunys, katės, net triušiukai ir dekoratyviniai paukšteliai geba prisirišti bei suteikia atgalinį ryšį. Praskaidrina nuotaiką, atitraukia nuo rūpesčių, mažina stresą ir skatina juoktis. Laikant kelis augintinius, užtikrinamas glaudus bendravimas. Jei vienas miega, kitas kviečia žaisti. Kiekvienas suteikia santykiams savitą aspektą, pavyzdžiui, su šunimi smagu padūkti, su kate – atsipalaiduoti. Malonu ne tik užsiimti, bet ir stebėti iš šono. Galima pamiršti ramų ir nuobodų gyvenimą, nes prieš akis – visada įjungtas TV kanalas apie gamtą.

 

Įvairesnis augintinių laisvalaikis. Sudėtinga būti su augintiniu 24 val. per parą 7 dienas per savaitę. Vienatvė ir ilgesys didina išsiskyrimo nerimą, lemia ne tik elgesio problemas, bet ir ligas. Šeimininkus graužia sąžinė, jog daro nepakankamai. Laikant kelis gyvūnus įmanoma išvengti nepatogių situacijų. Kol žmonės darbe, augintiniai bendrauja tarpusavyje. Kompanijoje būna aktyvesni, žaismingesni, todėl išvengia nutukimo. Judrumas – ilgaamžiškumo palydovas. Svarbu parinkti panašaus dydžio ir amžiaus šuniukus ar kačiukus, kad augant susibičiuliautų.

 

Geresnė socializacija. Bendravimas su tos pačios ar skirtingos rūšies gyvūnais būtinas emociniam vystymuisi. Katėms ir šunims reikia patirties, kad labiau pasitikėtų savimi, įgustų komunikuoti, prisitaikyti, įvertinti pavojus. Socializacija moko tinkamai ir be nerimo bendrauti su visomis gyvomis būtybėmis. Vieną augintinį laikantys šeimininkai ieško stimuliuojančios aplinkos už namų sienų. Jeigu šėlioja keli gyvūnai, mokosi vienas iš kito.

 

Praplečia akiratį. Žmogus, laikantis daugiau augintinių, neišvengiamai bendraus ir megs pažintis, nes dažniau atsidurs viešose vietose. Keli šunys sukuria įvairių galimybių vaikščioti parkuose, važinėti į parodas, lankyti dresūros pamokas, kirpyklas ir veterinarijos klinikas. Visada yra progų sutikti bendraminčių, pasidalinti patirtimi ir suburti palaikančią bendruomenę.

 

Sveikatina šeimininką. Vienas augintinis gerina fizinę ir psichinę sveikatą, o keli gyvūnai suteikia papildomos naudos. Įrodyta, kad bendraujant su faunos atstovais normalizuojasi padidėjęs kraujo spaudimas, mažėja cholesterolio ir kortizolio kiekis, didėja oksitocino, endorfinų išsiskyrimas ir pasitenkinimas gyvenimu. Moksliniai tyrimai rodo, kad augintiniai mažina infarkto, insulto, depresijos ir senatvinių ligų riziką.

 

Mąžta vaikų alergija. Mažamečiai, kurie turi galimybę bendrauti su skirtingų rūšių gyvūnais, rečiau kenčia nuo autoimuninių susirgimų. Mažėja jautrumas alergenams, didėja imuniteto tolerancija aplinkos baltymams. Pastebėta, kad laikant namuose katę ar šunį gali išnykti alergija žiedadulkėms arba dulkių erkėms. Kita vertus, nuolat treniruojamas imunitetas įgauna pajėgumų atremti aplinkoje paplitusias bakterijas ir virusus. Vaikų, augančių tarp gyvūnų, mikrobiota būna įvairesnė, palyginti su tais, kurie neturi glaudaus santykio su gyvąja gamta.

 

Stimuliuoja emocinį atžalų vystymąsi. Naminiai augintiniai – ne tik mylimi kompanionai ir paguodos šaltiniai. Jie moko atsakomybės, empatijos, didina emocinį intelektą ir stiprina šeimos ryšius. Jeigu auga kelios atžalos, gyvūnai sumažina konkurenciją dėl dėmesio ir meilės, vienatvės jausmą, moko dalintis, palaukti, aukotis. Vaikai, augę tarp gyvūnų, yra jautresni savo ir kitų poreikiams, laisviau reiškia emocijas, labiau pasitiki savimi, drąsiai veikia nepažįstamose situacijose.

 

Verta žinoti

 
  • Ne visi augintiniai sutaria, o kovodami gali sukelti vienas kitam pavojų. Būtina atsižvelgti į rūšį, amžių, lytį, sveikatos būklę ir individualų charakterį.
  • Įsigijus papildomą gyvūną, tiek naujokui, tiek senbuviams reikalinga adaptacija. Kuo sklandžiau ji praeis, tuo didesnė tikimybė, kad augintiniai susidraugaus. Būtina akyla stebėsena ir kontrolė.
  • Jeigu namuose yra daug gyvūnų, naujokui sunkiau priprasti prie tvarkos, nes reikia užmegzti santykį ne tik su žmogumi, bet ir su kiekvienu senbuviu.
  • Planuojant laikyti daug šunų ar kačių, kiekvieną naują narį rekomenduojama įsigyti ne anksčiau kaip po 1–2 metų.
  • Priešingos lyties gyvūnai (kastruoti) tarpusavyje sutaria geriau.
  • Laikant daug gyvūnų, primygtinai rekomenduojama kastruoti (sterilizuoti), siekiant išvengti neplanuoto dauginimosi ir konkurencijos.
  • Kuo daugiau šunų namuose, tuo didesnė hierarchijos struktūra, primenanti vilkų gaują. Šeimininkui sudėtingiau užimti vado poziciją, palyginti su vienu augintiniu.
  • Nedera palikti gyvūnų vienų, jeigu konkuruoja arba skiriasi interesai. Pavyzdžiui, jauno šuns aktyvumas vargins senjorą.
  • Jeigu nesutaria, geriau laikyti uždarytus skirtingose patalpose. Leisti bendrauti, kai stebi žmogus, kuris prireikus gali įsikišti.
  • Kiekvienas gyvūnas turi gauti individualaus laiko su šeimininku, kai šalia nėra kitų augintinių.
  • Kiekvienas šuo dresuojamas individualiai. Išimtis – jaunikliai, kurie mokosi stebėdami labiau patyrusių gentainių elgesį.
  • Būtina iš anksto apgalvoti keliavimo ypatumus. Pravers talpesnė transporto priemonė, kurios gale įrengti narvai pervežti. Mažesnių veislių šunis ir kates patogu transportuoti individualiose dėžėse.
  • Įsigijus panašaus amžiaus jauniklius svarbu atminti, kad gyvūnai pasens sykiu. Užguls ne tik papildomos finansinės išlaidos, susijusios su gydymu. Netekties atveju skausmas padvigubės.
 

Psichologiniai tipai

 

Nuosavybės savininkai. Dažniausiai augina ir veisia brangius veislinius gyvūnus. Pomėgį suderina su verslu, todėl kiekvienas naujas augintinis – investicija į ateitį. Pasitaiko, kad gyvūnai reikalingi tik įvaizdžiui ir prestižui palaikyti.

 

Tiesiog mylėtojai. Vertina augintinius dėl išvaizdos ir charakterio išskirtinumo. Žavisi kaip asmenybėmis. Tokie žmonės paprastai mėgsta aktyvų gyvenimo būdą ir šurmulį namuose. Vienas šuo ar katė – pernelyg nuobodus variantas.

 

Gailestingieji gelbėtojai. Skauda širdį dėl kiekvieno benamio ir nuskriausto keturkojo. Į namus atkeliauja vis naujas nelaimėlis. Laikina globa tampa nuolatinė, būrys didėja. Sunkiai sustoja, jei šeimos nariai nepaskelbia ultimatumo.

 

Tėveliai ir mamytės. Dažniausiai gyvūnai atstoja vaikus jaunoms poroms ir vyresnio amžiaus asmenims. Padeda nuslopinti tuščio lizdo sindromą, kai nėra kuo rūpintis, tad kyla rizika sužmoginti ir išlepinti. Vadovaujasi emocijomis, todėl gali neįvertinti galimybių laikyti daug gyvūnų.

 

Atsitiktinumo aukos. Neplanuoja turėti daug augintinių, tačiau šeima gausėja susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, pora apsigyveno kartu ir kiekvienas atsivežė augintinį. Arba priglaudė mirusių tėvų, kaimynų gyvūnus, prie kurių buvo prisirišę, pasiliko jauniklius, kuriuos neplanuotai atsivedė kalytė.

 

Patologiniai kaupikai. Psichologinių problemų turintys asmenys kaupia gyvūnus kaip daiktus, neadekvačiai vertina savo galimybes ir negeba tinkamai pasirūpinti. Kelia grėsmę sau patiems, augintiniams ir bendruomenėms, nes didėja ligų rizika. Jeigu gyvūnai nekontroliuojamai dauginasi, serga ir badauja, gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, būtinas institucijų įsikišimas.

 

Kiek yra per daug?

 

Nėra universalios ribos, kiek augintinių užtenka. Žinoma, reikia atsižvelgti į savivaldybių priimtas gyvūnų laikymo taisykles, kurios nustato leistiną skaičių daugiabučiuose namuose, bet dažniausiai nesikiša į privačias valdas. Svarstant apie dar vieną augintinį, būtina atsižvelgti ne tik į turimą plotą, bet ir į laiko, finansų resursus. Kiekvienas papildomas šuo ar katė reiškia išlaidas veterinarijos reikmėms (profilaktikai, gydymui, ženklinimui), pašarams ir vitaminams, inventoriui (guoliui, dubenėliams, kraiko dėžei, žaislams ir pan.). Teks ne tik patuštinti sąskaitą, bet ir rasti kokybiško laiko rūpintis augintinio švara, fiziniu bei psichologiniu užimtumu. Kuo daugiau gyvūnų, tuo sunkiau padalinti meilę ir dėmesį lygiomis dalimis.

 

Pagrindiniai požymiai, kad kyla rizika viršyti savo galimybes: *neužtenka pinigų kokybiškai priežiūrai, tenka taupyti ir pirkti pigesnį pašarą; *trūksta vietos, gyvūnai neturi privatumo pailsėti; *trūksta laiko vedžioti, šukuoti, valyti namus, todėl prastėja higieninės sąlygos; *tampa nesaugu, pvz., gyvūnai konkuruoja ir kovoja dėl vietos, pašaro, šeimininko dėmesio; *vargina pasikartojančios ligos, nes lengvai plinta sukėlėjai; *hobis kelia antipatiją, gyvūnai nebedžiugina ir vargina; *aplinkiniai užsimena, kad namuose per daug augintinių.

 

Žiupsnelis statistikos

 
  • Naminių gyvūnų skaičius išsivysčiusiose šalyse didėja pastaruosius tris dešimtmečius. 2024 m. JAV nors vieną augintinį laikė 66 % namų ūkių ir tai 56 % daugiau nei 1988-aisiais.
  • Tūkstantmečio vaikai sudaro didžiausią dabartinių naminių gyvūnėlių savininkų skaičių (33 %). Po jų seka X karta (25 %) ir Kūdikių bumo atstovai (24 %).
  • 18–25 m. žmonės labiau linkę turėti kelis skirtingų rūšių gyvūnus, tarp jų ir egzotinius. 42–57 m. atstovai tradiciškai augina šunis ir kates.
  • Remiantis „Forbes“ apklausa, beveik 78 % žmonių įsigijo augintinį per pandemiją.
  • Gyvenantys kaime dažniau laiko daugiau nei vieną naminį gyvūną, tokių savininkų gali būti iki 47 %. Palyginimui, priemiesčiuose kelis šunis ar kates augina 32 %, miestuose – 26 % žmonių.
  • JAV statistikos duomenimis, kas trečias amerikietis turi daugiau nei vieną augintinį.
 

Autorė Jurgita Ramanauskienė