Pusiau faraonas, pusiau liūtas, didysis Gizos sfinksas, pastatytas pagal faraono Chefreno atvaizdą, gaubiamas netikėčiausių legendų ir teorijų. Maždaug 20 m aukščio ir 74 m ilgio iš vientiso kalkakmenio iškalta skulptūra – viena didžiausių ir seniausių monolitinių statulų pasaulyje, vis dar suburianti mokslininkus, siekiančius atskleisti visas paslaptis.

 

Sphinx,Giza,,Egypt.Istorijos likučiai

 

Gizoje, Egipte, yra šimtai kapaviečių su hieroglifų užrašais. Nors jų amžius siekia apie 4500 m., niekur neminima sfinkso statula. Didysis sfinksas, atsisukęs į tekančią saulę, stūkso Gizos plynaukštėje, maždaug 10 km į vakarus nuo Kairo, Nilo vakariniame krante. Mokslininkai vis dar diskutuoja, ką iš tiesų siekė parodyti senovės kūrėjai, palikę didžiulį uoloje iškaltą liūtą su žmogaus galva. Dabar žinoma, kad sfinksas – tai senovės graikų mitologijoje vaizduojamas liūtas su žmogaus galva. Tačiau, anot senovės Egiptą tyrinėjančių mokslininkų, tikėtina, kad šis terminas pradėtas vartoti tik praėjus maždaug 2000 m. po statulos pastatymo. Manoma, kad statula sietina su dievu Ruti, kuris vaizduotas kaip du liūtai, tupintys atsirėmę nugaromis bei simbolizuojantys vakarykštę dieną ir rytojų. Ruti prie įėjimo į požeminį pasaulį saugojo horizontą, kur kyla ir leidžiasi saulė.

 

Sfinkso veidas, nors išsilaikęs geriau nei likusi statula, buvo pažeistas šimtmečių atmosferos poveikio ir vandalizmo. Tačiau yra užuominų, kaip statula atrodė geriausiais laikais. Prie vienos ausies vis dar galima pamatyti originalių dažų pėdsakų. Manoma, kad iš pradžių sfinkso veidas nudažytas tamsiai raudona spalva. Taip pat rasta mėlynų ir geltonų dažų pėdsakų. XIX a. pradžioje vykdant archeologinius kasinėjimus aptikta akmenyje iškaltos barzdos ir karališkosios kobros emblemų iš galvos apdangalo fragmentų. Mažoje šventykloje tarp jo letenų buvo dešimtys užrašytų stelų, kurias faraonai pastatė Saulės dievo Ra garbei. Nepaisant šių istorinių likučių, sfinksas labai nukentėjo ne tik nuo žmogaus veiklos, bet ir šiuolaikinės taršos. Nuo visiško sunaikinimo jį išgelbėjo tik nugrimzdimas į dykumos smėlį. Tiesa, per tūkstantmečius netrūko bandymų atkurti ir į paviršių ištraukti didįjį sfinksą. Tarp priekinių letenų likusi granito stela, dabar vadinama „Sapnų stela“, kurioje užrašyta faraono Tutmozio IV sapno istorija. Anot legendos, 1400 m. pr. Kr. medžiodamas užmigo sfinkso pavėsyje ir susapnavo, kad didysis žvėris dūsta nuo smėlio, o tas, kuris išvalys smėlį, valdys Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. 2010-aisiais kasinėdami Egipto archeologai atrado didelių molinių plytų, kurios kadaise priklausė sienai, besidriekusiai 132 m aplink didįjį sfinksą. Manoma, kad šią sieną pastatė Tutmozis IV, siekęs įgyvendinti savo sapną ir apsaugoti sfinksą nuo dykumos vėjų. Nepaisant sienos, milžiniška skulptūra vėl atsidūrė po smėliu. Kai 1798 m. didysis užkariautojas Napoleonas atvyko į Egiptą, jis rado sfinksą be nosies. Egzistuoja dvi nosies dingimo teorijos. Viena aiškina, kad Turkijos imperijos laikais ji tapo tiesioginiu kovų taikiniu. Tačiau kur kas labiau įtikima istorija nukelia į 1402 m., kai vienas sufizmo fanatikas išniekino skulptūrą, palaikęs ją šventvagystės įrodymu. Bėgo metai ir tik 1817 m. nuotykių ieškotojas kapitonas Giovanni Battista Caviglia iš Genujos kartu su 160 vyrų pirmą sykį pabandė iškasti sfinksą. Tačiau misija buvo sudėtingesnė, nei manyta iš pradžių, nes smėlis sparčiai plūdo atgal į iškastas duobes. XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Egipto archeologas Selimas Hasanas pagaliau išlaisvino užmarštyje palaidotą statulą iš smėlio. Iki šiol viena pagrindinių skulptūros keistenybių – galva visiškai neproporcinga kūnui. Mokslininkai mano, kad nuo tada, kai iškaltas pirmasis veidas, vėlesni faraonai jį dar kelis kartus perraižė. Nors nėra įrodymų, archeologai spėlioja, kad originali galva galėjo būti panaši į avino ar vanago, o vėliau perkalta į žmogaus veidą.

 

Kas atliko visą darbą?

 

Ilgą laiką egiptologams nepavyko atsakyti į klausimą, kas sukūrė sfinksą? Manoma, kad skulptūrą užsakė iškalti faraonas Chefrenas, valdęs Egiptą Senosios karalystės laikotarpiu. Iš likusių duomenų žinoma, kad Chefreno tėvas Cheopsas pastatė 481 m aukščio Didžiąją piramidę už maždaug 400 m nuo tos vietos, kur vėliau įkurdintas sfinksas. Tačiau kas atliko visą sunkų darbą? XX a. pabaigoje archeologai už beveik 800 m į pietus nuo sfinkso aptiko Senosios karalystės laikų kapines. Jose palaidota apie 600 žmonių, o pirmieji kapai priklausė prižiūrėtojams. Juos atpažinti padėjo užrašai su vardais ir titulais. Šias kapavietes supo kuklesni paprastų darbininkų kapai. Netoli kapinių po kelerių metų rastas dingęs miestas, datuojamas būtent faraono Chefreno valdymo laikotarpiu. Jo centre stūksojo keturios pastatų iš purvo plytų liekanos. Kiekviename statinyje buvo veranda, miegamieji ir virtuvė, kurioje vienu metu galėjo tilpti apie 50 žmonių. Anot archeologų, šiuose pastatuose galėjo gyventi nuo 1600 iki 2000 darbininkų arba netgi daugiau. Darbininkų mityba rodo, kad jie nebuvo vergai, nes maitinti kokybišku maistu – daugiausia rasta jaunesnių nei 2 m. galvijų patinų liekanų. Manoma, kad statulą statė žmonės, privalėję atlikti feodalinę prievolę valdovams.

 

Slaptų tunelių sistema

 

Su didžiuoju sfinksu siejama galybė paslapčių ir sunkiai paaiškinamų faktų. 1926 m., apvalius smėlį, aptikta tunelio anga šiaurinėje uolos pusėje. Vėliau ji užtaisyta mūro apdaila ir beveik pamiršta. Po daugiau nei 50 metų apie praėjimo egzistavimą prisiminė trys pagyvenę vyrai, buvę krepšių nešėjai. Tai paskatino 1980 m. iš naujo atrasti ir iškasti uolos praėjimą. Po kelerių metų Floridos universiteto, Vasedos universiteto Japonijoje ir Bostono universiteto atliktų tyrimų metu šalia paminklo aptikta nemažai anomalijų. 1995 m. netoliese sfinkso esančią automobilių stovėjimo aikštelę renovavę darbininkai atrado paslaptingų tunelių ir takų, iš kurių du leidžiasi giliau po žeme. 1991–1993 m., seismografu tyrinėdama paminklo erozijos įrodymus, mokslininkų komanda rado tuščiavidurių taisyklingos formos kamerų kelių metrų gylyje tarp statulos letenų ir abiejose jos pusėse. Be to, žinoma, kad egzistuoja bent trys kitos šachtos: viena sfinkso galvos viršuje ir dvi šonuose. Vis dar egzistuoja nemažai spėlionių apie paslėptus kambarius po sfinksu, jo ryšį su ateiviais, pažangiomis technologijomis ir galimą sąsają su Atlantida.

 

Šiandien statulą toliau pamažu griauna dykumos vėjas, smėlio audros ir iš Kairo sklindantis smogas. Nors nuo 1950-ųjų vykdomas didžiulis ir brangus restauravimo projektas, tačiau pačioje projekto pradžioje remontui panaudotas cementas buvo nesuderinamas su kalkakmeniu ir padarė papildomos žalos konstrukcijai. Per 6 metus konstrukcijai panaudota daugiau nei 2000 kalkakmenio blokų ir nemažai cheminių medžiagų, tačiau blokai nesilaikė ir krito. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas sfinksui išsaugoti, o ne tolesniems tyrinėjimams ar kasinėjimams. Tad didysis Gizos sfinksas vis dar saugo savo paslaptis.

 

Autorė Monika Budnikienė