Tomas Dirgėla apie katinus ir šunis: „Su vienais mėsainį mieste suvalgysi, su kitais – ne“

„Tokie jau tie katinai: visur užlįs, per dalį sekundės dings iš akių savo greitomis kojomis arba sudomins brangių veislinių kačių grobiką, arba nutiks tai, kas nutiko knygoje“, – sako naują populiarios detektyvinės serijos „A komanda“ istoriją vaikams parašęs Tomas Dirgėla. Praėjusiais metais jis vėl tapo populiariausiu bibliotekose vaikų ir jaunimo rašytoju.

Ketvirtasis T. Dirgėlos parašytas ir dailininkės Kornelijos Žalpytės iliustruotas detektyvinės serijos nuotykis „A komanda ir septynios dingusios katės“ pasakoja apie kačių kavinėje turėjusį vykti gimtadienį. Tačiau gimtadienio dieną kavinėje nelieka nė vienos katės. Kas gi susuko niekšingą planą ir pagrobė pūkuotąsias kavinės numylėtines? Ar pavyks komandai, kurioje mergaitė su žiurke ant peties, po gobtuvu pasislėpęs keistuolis ir istorijos mokytojas, surasti pradingėles?

Po kačių kavinėje įvykusio knygos „A komanda ir septynios dingusios katės“ pristatymo su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Tomas Dirgėla, nuotraukos autorė Mantė Elelueta.

Ar taip stipriai myli kates, kad joms paskyrei savo knygą? Galbūt kada teko rinktis – šuo arba katė?

Man patinka ir tie, ir tie. Namie auga trys katinai (du pasiėmėm iš prieglaudos) – Findusė, Mikela ir jos vaikas Mikas. Katinas visiems toooks pažįstamas sutvėrimas, kad ir jo neauginantis laisvai parašytų kačių pažinimo vadovą! O šiaip užtenka valandą kitą pagūglinti apie gyvūną ir jau gali būti žinovas. Tą dariau rašydamas apie vėžlius, papūgas ar pandas – pagrindinius esamų ar dar tik būsimų „A komandos istorijų“ veikėjus.

Dar mūsų namuose gyvena Džeko Raselo terjeras Mūza. Ir vieni, ir kiti turi savo pliusų ir minusų, bet šuo man atrodo artimesnis, su juo galima susikurti stipresnį ryšį nei su katinu. Katino visur nepasivežiosi, su juo neišvaikščiosi miško, nesuvalgysi burgerio mieste. Su visa pagarba katinams, žinoma…

Pamėginkime įsivaizduoti, kokios veislės katinas esi?

Turbūt – paprastasis lietuviškasis. Kiek turėjau katinų, visi buvo šios veislės, skųstis jais tikrai negaliu. Protingi, prieraišūs, savarankiški ir meilybių įsikūnijimai.

Kokios katinų savybės tave labiausiai žavi?

Gebėjimas miegoti n valandų ir dėl nieko per daug nesijaudinti. O jei dar turėčiau tokias šuolio galimybes, kaip jie turi, tai pagaliau galėčiau įdėti kamuolį į krepšį iš viršaus!

Kokį juokingiausią katino vardą esi girdėjęs?

Reksas. Gerai, negirdėjau tokio, bet juk būtų kūl! Savo pirmosios knygos veikėjos katiną buvau pavadinęs Pele – kai šią knygą kadaise skaitydavau garsiai darželiuose ar mokyklose, vieta apie katino Pelės vardą vaikams būdavo pati juokingiausia.

Katinų nuotraukos bent jau socialiniuose tinkluose užtikrina populiarumą. Ar jauti, kad „A komandai“ katinai jo irgi pridėjo?

Turiu nuvilti katinus – dar iki istorijos su jais „A komandos“ serija jau buvo tapusi bestseleriu. Tačiau, žinoma, katinai susidomėjimą trijule gal dar padidins.

Ir knygos veiksmo vietai, ir jos pristatymui pasirinkai kačių kavinę. Dažnai čia lankotės?

Yra daugybė būdų, kaip vaiką įtraukti į knygos veiksmą. Vienas jų – kad istorija vyktų realiai egzistuojančioje vietoje. Ir jei vaikas joje buvo ar bent jau apie ją girdėjo, padeda labiau įsijausti į pasakojimą. Aš pats kačių kavinėje buvau tik sykį, su dukra, ir nors namie gyvena trys katinai, ramiai sau valgant pamatyti aplink jų dar daugiau – tikrai smagu.

Rašai labai daug, kaip sugalvoji naujas temas savo knygoms?

Aktyviai domiuosi, kuo gyvena mano skaitytojai – ką veikia, kokie jų pomėgiai, kas jiems aktualu, iš to galiausiai temos ir randasi. Būna, ir patys vaikai susitikimuose ar per socialinius tinklus pasiūlo naujų idėjų ar temų, ir kai kurios iš tiesų pavirsta naujomis knygomis. Taip atsirado knygos apie krepšinį ir futbolą, apie kompiuterinius žaidimus.

Netrukus po to, kai pristatei knygą, balandžio pirmąją, paskelbei, kad baigi rašytojo karjerą. Sakoma, kad kiekviename mele yra dalis tiesos. Ar tikrai?

Kiekvieną balandžio pirmąją bandau vienaip ar kitaip išdurti savo sekėjus – prieš metus paskelbtą žinią, kad persikraustau į Palangą, kai kurie žmonės dar ir dabar prisimena kaip tikrą faktą: „Girdėjom, kad persikraustėte į pajūrį, tai gal jums būtų nesunku atvykti pas mus į Klaipėdos mokyklą?“. Šiemet sugalvojau eiti dar toliau ir paskelbti apie karjeros pabaigą – šįkart išsidūriau pats, nes niekas nepatikėjo. Ar šiame mele yra bent kiek tiesos? Nemanau, nes be knygų vaikams rašymo gyvenime moku nebent tik vairuoti automobilį.