Maisto klastotės pasaulyje tokia pat didelė problema, kaip mados padirbiniai. Tiesa, skirtingai nei rankinukai ar batai, tai ne tik pigesni produktai su suklastotomis etiketėmis, bet ir akivaizdi grėsmė sveikatai: pradedant skiestu alyvuogių aliejumi, baigiant pavojingomis cheminėmis medžiagomis pieno produktuose.

 

(Ne)valdoma šių dienų situacijaFood,Industry,Fraud,As,Mislabeling,And,Diluting,Or,Manipulating,Grocery

 

Maisto klastotės įprastai susijusios su tyčiniu produktų pakeitimu arba klaidingu pateikimu siekiant finansinės naudos. Vienas geriausių pavyzdžių – 2013-aisiais pasaulį sukrėtęs skandalas, kai visoje Europoje parduodamoje jautienoje rasta arklienos. Nors tai vienas žinomiausių maisto klastojimo pavyzdžių, kasdienybėje panašių vis dar gausu. Štai alyvuogių aliejus – vienas labiausiai paplitusių sukčių taikinių, mat dažnai skiedžiamas pigesniu aliejumi. Medus, žuvis, mėsa ir kava irgi pirmauja tarp maisto klastočių. Maža to, nekokybiškas maistas gali kelti pavojų vartotojų sveikatai. Neseniai mokslininkai, atsižvelgę į ekonominius ir visuomenės sveikatos veiksnius, turinčius įtakos maisto klastotėms, išanalizavo duomenis iš 105 pasaulio šalių. Remiantis jų analize, septynios iš dešimties šalių, labiausiai jautrių suklastotam valgiui, yra Afrikoje, o kitos trys – Artimuosiuose Rytuose (karo draskomas Jemenas, Sirija, Jordanija). Daugelis šių šalių pasižymi prasta maisto sauga pagal teisės aktus, todėl didėja rizika susidurti su klastotėmis. Be to, jose naujausios technologijos, padedančios nustatyti netinkamą maistą, yra ribotos. Štai pilietinis karas, siaubiantis Jemeną nuo 2014 m., sukėlė vieną didžiausių humanitarinių krizių visame pasaulyje, daugiau nei 17 mln. žmonių privertė badauti. Jemeno gyventojai priklausomi nuo tarptautinės pagalbos maistu, kuris ne visada kokybiškas. 2017-aisiais nustatyta, kad didelė amerikietiškų kviečių siunta netiko maistui. Į pietus nuo Sacharos esančiame Dramblio Kaulo Krante, kuriame gyvena 31 mln. žmonių, prasta maisto sauga dažnai sukelia per valgį plintančias ligas. Dėl žmogiškųjų ir finansinių išteklių trūkumo institucijoms, užsiimančioms maisto tikrinimu ir sauga, sunku viską suvaldyti. Daugiau nei pusė Užsachario Afrikos šalių gyventojų pranešė, kad susidūrė su maisto klastotėmis, pavyzdžiui, įsigijo pasenusių maisto produktų, kurie buvo paženklinti nauja galiojimo data. 9 mln. gyventojų turinti Siera Leonė, plytinti pietvakarinėje Vakarų Afrikos pakrantėje, dažnai susiduria su maisto klastotėmis, kurios tiesiogiai veikia piliečių sveikatą. Nors Siera Leonėje galioja maisto saugos taisyklės, jų vykdymas sudėtingas dėl ribotų išteklių ir pajėgumų. Štai neseniai policija konfiskavo daug palmių aliejaus, sumaišyto su druska ir kitomis cheminėmis medžiagomis, kad dirbtinai padidėtų kiekis.

 

Šokiruojanti maisto klastočių istorija

 

Manoma, kad ankstyviausi įrašai apie tyčinį maisto klastojimą siekia viduramžius. Prieskoniai anuomet buvo vienas paklausiausių produktų, gabenti dideliais atstumais, dažnai sausuma. Paklausi ir brangi prekė daugeliui buvo nepažįstama, tad pasipelnyti troškusiems sukčiams tapdavo lengvu kąsneliu. Sumaišę didelį kiekį džiovintų žolelių, pavyzdžiui, raudonėlių ar kadagių, su brangiais importiniais produktais (juodaisiais pipirais, cinamonu, muskatų riešutais), sukčiai tokį mišinį įvertindavo kaip gryną ir unikalų. Tiesa, parduodavo už mažesnę kainą nei tikrus prieskonius. Patys įžūliausi sukčiai naudodavo smulkintus riešutų kevalus ar net akmens dulkes gaminių kiekiui padidinti. Nors viduramžių prekybos gildijos turėdavo prižiūrėti prekybą prieskoniais, išnaikinti klastotes ir išsaugoti reputaciją, kad išlaikytų savo vertę, bėgant laikui ir prasidėjus pramonės revoliucijai maisto klastotės pasiekė visiškai kitą lygį. Į miltus priberdavo kreidos ar gipso dulkių, o pieną balindavo kreida. Natūraliai saldūs švino junginiai naudoti kaip saldikliai vietoj brangaus cukraus, o arbata ir kava – brangūs importiniai produktai – dažnai maišyti su vizualiai panašiais augalais, siekiant sumažinti prekybininkų išlaidas ir padidinti pelną. Apgaulingas alyvuogių aliejus taip išplito, kad iki šiol tai vienas pagrindinių organizuoto nusikalstamumo finansavimo šaltinių. Pasakojama, kad XVIII a. nesąžiningi mėsininkai pilkšvą mėsą nuspalvindavo karmino dažais, jog atrodytų sveikai raudona. Sugedusios mėsos dėdavo į dešras, todėl nenuostabu, kodėl šis maisto produktas vis dar vertinamas atsargiai ir nepatikliai. Nors buvo draudžiama, kepėjai į tešlą įmaišydavo gipso, kreidos, smėlio, talko miltelių, bulvių krakmolo. 1820 m. Anglijoje išleistame traktate apie maisto klastotes vokiečių chemikas Friedrichas Accumas išreiškė susirūpinimą dėl nuolat didėjančio kulinarinio sukčiavimo ir jo poveikio vartotojų sveikatai. Jis rašė, kad tas, kuris pagrobia iš kito žmogaus kelis šilingus, nuteisiamas mirties bausme, tačiau platinantis lėtus nuodus visai bendruomenei išvengia bausmės. Chemikas savo traktate atvirai teigė, kad baltieji pipirai, laikyti prabangesniais nei juodieji, iš tiesų tiesiog įprasti juodieji pipirai, išmirkyti šlapime ir džiovinti saulėkaitoje. Sieros rūgšties dėdavo į actą, kad būtų rūgštesnis, varyje marinuoti agurkai viliojo žaluma, o šiaudų ir beverčių lapų dažnai atsidurdavo arbatos mišiniuose. Jis taip pat perspėjo dėl ryškiai žalių saldumynų, kuriuos Londono gatvėse pardavinėjo keliaujantys prekeiviai. Mat dažikliuose buvo gausu vario.

 

Mirties pavojus

 

Maisto klastotės gali būti mirtinai toksiškos. Štai XIX a. miestuose būdavo sunku gauti šviežios mėsos, tačiau tai nesutrukdė pardavėjams parduoti skerdeną, konservuotą nuodingomis cheminėmis medžiagomis ir atrodančią tarsi būtų šviežia. Dažniausiai naudodavo boraksą, sieros rūgštį, vario sulfatą ir formaldehidą, dėl kurių prasidėjo masiniai apsinuodijimai. Vienas garsiausių pavyzdžių – 1858 m. Bedforde, Anglijoje, įvykęs apsinuodijimas saldumynais – saldainiai gardinti cukrumi, papildytu arseno trioksido milteliais. Šis nutikimas pareikalavo 21 gyvybės. Tiesa, iš pradžių retas į tokius apsinuodijimus žiūrėjo rimtai. Tik 1902 m. vyriausiasis Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento mokslininkas Harvey W. Riley atliko išsamius tyrimus ir įrodė XIX a. maisto konservantų toksiškumą. Dėl šių ataskaitų ir nuolatinio analitinės chemijos tobulinimo JAV pagaliau priimti pirmieji įstatymai, uždraudę gaminti suklastotą ir klaidingai pažymėtą maistą.

 

Ekonominė nauda ar neapdairumas?

 

Per pastaruosius kelerius metus išpopuliarėjo kitokios produktų klastojimo formos, pvz., teisėtų maisto produktų kilmės slėpimas. Toks sukčiavimas padeda išvengti teisinių procesų ir išlaidų, taip sumažinant maisto kaštus. Šiuo atveju nusikaltimas nukreiptas prieš aplinką ar tarptautinę teisinę sistemą, o ne prieš vartotoją. Vis dažniau maisto produktai importuojami iš vienos šalies į kitą, bet prieš parduodant kitur deklaruojama klaidinga kilmės vieta. Tai padeda sumažinti tiekėjų išlaidas pasinaudojant žemesniais kokybės standartais, darbo sąnaudomis faktinėje kilmės šalyje. Dėl kintančių tiekimo grandinių sunku galutinai įrodyti, kokiame etape įvyko sukčiavimas, tad dėl tokių veiksmų sukčius sunku patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Štai Čapmano universiteto (Kalifornija) mokslininkai tyrė maltą egzotinių žvėrių mėsą ir aiškinosi, ar joje nėra jautienos, vištienos, ėrienos, kalakutienos, kiaulienos, arklienos. Nors 38 iš 48 maltos mėsos mėginių buvo paženklinti teisingai, tačiau vienas mėginys pažymėtas klaidingai, o 9 mėginiuose aptikta papildomų rūšių neįvardintos mėsos. Internetinių platintojų, vietinių mėsininkų ir prekybos centrų mėsa buvo klaidingai ženklinama atitinkamai 35 %, 18 % ir 6 % atvejų. Egzotiška žvėriena iš internetinių platintojų klaidingai ženklinta 18,5 % atvejų. Tyrėjai padarė išvadą, kad nors klaidingas ženklinimas galėjo atsirasti dėl kryžminės taršos įrenginiuose, kuriuose perdirbama kelių rūšių mėsa, daugiau nei pusę klastočių greičiausiai lėmė noras pasipelnyti.

 

Autorius Monika Budnikienė