Man desertai – ir kūryba, ir meditacija, ir meilės išraiška

Komunikacijos specialistė, verslininkė ir kulinarė Liucina Rimgailė neįsivaizduoja nė vienos dienos be saldumynų. Tačiau desertų kūrėja apgailestauja, kad paskutiniu metu mėgavimasis saldžiu kąsneliu demonizuojamas. „Norisi keisti tokį požiūrį, nes desertai yra socialinis reiškinys: jie kviečia susiburti, bendrauti, dalintis“, – sako naujausių receptų knygų „Tiramisu“ ir „Sausainis“ autorė.

Liucina_Rimgailė, nuotrauka Gabijos Monikos Vainiutės.

Liucina, kaip manote, kas lemia desertų demonizavimą?

Skirtingai nei prancūzai ar italai, mes neturime desertų vartojimo kultūros. Paskutiniu metu vis dažniau pastebiu du kraštutinumus: arba žmonės visiškai nusistatę prieš saldumynus, arba jų valgo labai dideliais kiekiais. Mano siekis yra skirti daugiau dėmesio desertų istorijai, kultūrai ir saikingam vartojimui, kai gali mėgautis desertais be žalos organizmui ar kūno linijoms.

Kodėl neteisinga desertus laikyti blogiu?

Manau, visada blogai, kai atsiranda kraštutinumai. Tas pats ir su desertais. Žinoma, negalima jų valgyti labai dažnai ir labai dideliais kiekiais, bet nieko blogo, jei išlaikome saiką. Tą patį galima pasakyti apie bet kurį kitą maistą ar kitą dalyką mūsų gyvenime: kai nejaučiame saiko, galime pakenkti fizinei ar psichinei sveikatai, įgyti priklausomybę ar kt.

Mano akimis, desertai yra socialinis reiškinys: jie kviečia susiburti, bendrauti, dalintis. Juk kai norime pasikalbėti, to nedarome prie sriubos (šypteli). Juolab kad gaminat desertą visada išeina didelis kiekis – visas tortas, keksiukų partija, dvi skardos sausainių ir pan. Užuot viską suvalgę patys, galime pasikviesti draugų, artimųjų ir puikiai praleisti laiką. Tai ypač svarbu dabar, kai esame susvetimėję, mažiau laiko leidžiame kartu, kiekvienas gyvename kas sau. Sausainių ar keksiukų partija gali būti paskata su kažkuo pabendrauti.

Desertai – jūsų aistra, o kaip sekasi gaminti kasdienius patiekalus?

Negaliu pasakyti, kad jaučiu tokį patį didelį malonumą, nors tikrai gaminu ir šeima mielai valgo, pagiria, kad skanu. Patinka gaminti visus patiekalus, bet jei tai ne desertas, nepajaučiu, kad vyksta ypatinga kūryba. Nors ir ten visko reikia, mėgstu naudoti daug įvairių prieskonių ir kaskart išgauti vis kitą skonį, bet esu estetikos žmogus, todėl desertai patenkina šį mano poreikį labiau nei sriubos dubenėlis.

Kokiomis mitybos taisyklėmis vadovaujatės šeimoje?

Stengiuosi, kad valgytume kuo daugiau daržovių. Pati jas labai mėgstu ir, net jei gaminu mėsos maltinukus, būtinai įtarkuoju cukinijos. Sūnui diegiame, kad yra maistas, kurio pavalgome, ir tas, kuriuo tik pasimėgaujame. Žinoma, vaikas yra vaikas ir prašo tai šokolado, tai sausainių. Stengiuosi mokyti, kad desertas skirtas tik pasimėgauti, o pavalgome nuo mėsos, daržovių ir pan. Dar man svarbu, kad valgydamas jis neskubėtų, susitelktų į tai, ką deda į burną, kokius skonius jaučia, kada prisipildo skrandis. Pati turėjau valgymo problemų, todėl žinau, kaip tai reikšminga. Valgant stengiuosi neleisti žiūrėti filmukų, aišku, pavyksta ne visuomet. Jeigu duodu desertą, paraginu neskubėti, apžiūrėti, pauostyti, patyrinėti, iš ko jis pagamintas, kad tik lėčiau, sąmoningiau. Pastebėjau, kad tai jau dabar veikia, nes nepabaigia visos porcijos. Taip pat manau, kad labai reikšminga nedrausti, kad neatsirastų uždrausto vaisiaus sindromo, kai gavęs tam tikro maisto norės atsigriebti ir suvalgys labai daug. Geriau visko po truputį, saikingai. Pavyzdžiui, jei leidžiame dražė saldainius, jis žino, kad galima tris, nes jam treji metukai (šypsosi). Pati buvau auginta be draudimų ir tikiu, kad tai padeda sukurti sveikesnį požiūrį į maistą ir saikingesnį jo vartojimą.

Kaip vertinate daržoves desertuose, pavyzdžiui, cukiniją šokoladiniame pyrage, kad būtų drėgnesnis?

Man patinka ši alternatyvių desertų tendencija, kuri prasidėjo 2000-aisiais ir vis populiarėja. Tai praplečia skonių paletę, suvokimą, ką ir su kuo galima derinti. Be to, kai kurie žmonės netoleruoja tam tikrų produktų, pavyzdžiui, kiaušinių, todėl puiku, kad juos galima keisti avokadais, bananais, linų sėmenimis. Įdomu gaminti tokius desertus, nes susipažįsti su nauju skonių pasauliu, taip pat desertus pagerini papildomomis maistinėmis medžiagomis, naudingomis organizmui. Pastebėjau, kad tai patinka ir skaitytojams: sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų, į keksiukų knygą įtraukusi receptų, kuriuose nenaudojau kiaušinių. Džiaugėsi, kad neturėdami po ranka kiaušinių vis tiek gali paruošti gardžių kepinių.

Kuris desertų gaminimo etapas jums įdomiausias, maloniausias – recepto kūrimas, eksperimentavimas, ragavimas, vaišinimas?

Įdomus pats kūrybos procesas, kai galvoju, ką su kuo sujungti, kokį skonių derinį sukurti, kokius produktus naudoti. Didelis malonumas, kai galvoju, kokį rezultatą noriu pasiekti, ir pradedu kurti, eiti jo link. Ir, aišku, vaišinimas! Jau paauglystėje supratau, kad neįdomu sau gaminti, o jei gaminu kitiems, sukviečiu prie stalo, kad ragautų, komentuotų, mėgautųsi. Tas teikia didelį džiaugsmą.

Iš kur jūsų aistra gaminti?

Mama puikiai ruošia mėsos patiekalus, o viena močiutė turi kelis mėgstamus desertų receptus, bet didžiausią įtaką man padarė maisto tinklaraščiai, kurie buvo populiarūs mano paauglystėje. Man buvo įdomu skaityti tekstus, žiūrėti nuotraukas ir pačiai bandyti pagaminti pagal parašytą receptą. Taip ir užsikabinau. Vėliau tėtis, pastebėjęs, kad man patinka gaminti, iš Lenkijos parvežė įvairių mišinių, kuriuos sumaišius su vandeniu, aliejumi ir kiaušiniais išeidavo puiki tešla pyragams. Dabar tokių mišinių pilnos lentynos Lietuvos prekybos centruose, o tada buvo deficitas. Toks gražus tėčio gestas ir palaikymas paskatino toliau užsiimti savo pomėgiu ir taip žingsnis po žingsnio atkeliavau iki desertinės.

Mano meilės išraiška yra gaminti. Patinka ruošti skaniai, iš kokybiškų ingredientų, gražiai pateikti. Ypač didelis malonumas, kai žinai, kad visa šeima susės prie stalo ir skanaus.

Ar turite mėgstamiausią desertą ir tą, kurio galėtų visai nebūti?

Desertai itin susiję su nuotaika. Vieną dieną skaniausias sūrio pyragas, kitą – šokoladinis tortas. Bet top trys visada išlieka sūrio pyragas, keksiukai ir sodraus skonio tortas. Na, o kuris galėtų neegzistuoti? Nesu didelė panakotos gerbėja. Net nežinau, kodėl (šypteli). Tiesa, kefyro panakota patinka, nes yra lengvesnė, mažiau jaučiasi riebumas. Turbūt kiekvieną desertą galima koreguoti pagal save, kad pradėtų patikti.

Kasdien suvalgote kažką saldaus?

Kasdien. Tiesa, mano mitybos įpročiai pasikeitė: nepradedu dienos nuo kavos puodelio ir deserto. Pirmiausia išgeriu arbatos ir vandens, suvalgau kažką ne saldaus, o po kurio laiko mėgaujuosi kava su desertu. Per dieną visada suvalgau vieną, du, o kartais ir tris desertus (šypsosi).

Ar mėgstate žiūrėti kulinarinius šou, sekate kitus kulinarus?

Smalsu, ką gamina kiti, tik nežiūriu kulinarinių šou. Tiesiog nėra laiko: anksčiau daug dirbau, o dabar po darbo visą laiką skiriu sūnui. Pakanka soc. tinklų, kuriuose seku žinomiausius šefus. Visada įdomu pamatyti, kokios plačios kulinarinės galimybės, pasižymėti įdomesnį receptą.

Kur užsirašote savo receptus?

Pastebėjau, kad kompiuteryje, taip pat instagrame esu užsirašiusi daug receptų, bet naudoju tik tuos, kuriuos atsispausdinu arba užsirašau užrašų knygelėje. Jei atsiduria popieriuje, visuomet išbandau, o kiti taip ir lieka nepanaudoti.

Šiuolaikinės moterys vis mažiau laiko praleidžia virtuvėje arba gamina tik iš būtinybės. Kaip manote, ar dėl to kažką prarandame?

Kiekviena moteris vadovaujasi asmeninėmis vertybėmis ir renkasi skirti savo energiją bei laiką tam, kas jai svarbu, todėl nenorėčiau absoliutinti. Man maisto gaminimas suteikia moteriškumo, leidžia tapti lėtesnei, susitelkusiai į akimirką, rūpestingesnei: galvoju, kas ir kaip valgys, ką patirs, noriu pasirūpinti, pradžiuginti. Ar kiekvienai moteriai maisto gaminimas duoda tą patį? Tikrai ne, bet, manau, kad jei bent kartą pabandytų su tokiu nusiteikimu ir tokiu požiūriu, galbūt atrastų šioje veikloje kitų spalvų. Mano akimis, gaminimas yra vienas iš namų jaukumo kūrimo elementų. Per maistą ateina šiluma, nes atiduoti daug savo meilės, dėmesio, rūpesčio. Man maisto gaminimas leidžia pasinerti į kūrybą, medituoti. Kai gaminu, galiu visiškai susitelkti į vieną užduotį ir įsižeminti, panašiai, kaip užsiimant sodo, daržo darbais. Desertai ypač turi tokią galią, nes jeigu juos darysiu nedėmesingai, be meiles ir rūpesčio, jie tiesiog nepavyks. Desertai jaučia, kai esu rami, susitelkusi, kai darau juos su meile. Tada viskas skaniai ir gražiai pavyksta.

Ar mėgstate, kai jus vaišina desertais, atsiveža jų į svečius?

Labai mėgstu, bet visi bijo mane vaišinti (juokiasi). Dažnai sako, „jau tau tai tikrai nevešiu deserto“, bet aš kaip tik noriu, kad atvežtų. Visada įdomu paragauti kažką kitokio (iš kavinės ar pačių gaminto). Tikėtina, kad be jų pastangų kažko ir nebūčiau paskanavusi. Tad jūs tik vežkit (šypsosi).

Autorius Laima Samulė