Chiromantija – senovinė praktika, kuri, pasak jos šalininkų, leidžia įžvelgti žmogaus asmenybę ir netgi likimą vien analizuojant delnų linijas. Nors šimtmečius būrimas iš delnų buvo kur kas daugiau nei tik akį traukiantis gudrus triukas, visą laiką balansavo tarp tikrovės ir melo.

 

Neblėstantis populiarumasFortune,Teller,Woman,Reading,Palm,Lines,Around,Candles,And,Other

 

Žmonės visada siekė įminti gyvenimo paslaptis, įvairiai bandydami nuspėti ateitį. Chiromantija – tik vienas iš būdų tai pasiekti. Skaitymas iš delno buvo populiarus viduramžiais, ypač tarp raganų medžiotojų, kurie apgamus ir dėmeles ant rankų matė kaip šėtono buvimo įrodymą. Paprasti žmonės nesusivokė, kad apgamai ant plaštakos visai nekenksmingi ir nereiškia nieko ypatingo. Raganų medžioklėms baigiantis, išpopuliarėjo delnų skaitymo menas, sietas tiek su magija, tiek mokslu. Chiromantija vėl suklestėjo Renesanso epochoje. Tuomet teigta, kad trys ryškiausios delno linijos sietinos su pagrindiniais organais: širdimi, smegenimis ir kepenimis. Delno linijos lygintos net su geografiniu ir dangaus žemėlapiu. 1600 m. po popiežiaus bulės, pasmerkusios chiromantiją ir kitas būrimo formas, kai kurie chiromantiją bandė paaiškinti kaip visiškai įprastą ir kasdienį dalyką. Vis daugiau žmonių pradėjo praktikuoti šį meną, jo principai gvildenti diskusijose apie okultines filosofijas ir teologinį aiškinimą. Mat susirūpinta dėl natūralių priežasčių poveikio ir laisvos valios egzistavimo.

 

1530-aisiais Anglijoje chiromantija vis dar nebuvo oficialiai priimtina. Viename iš karaliaus Henriko VIII įstatų skaitymas iš delnų vadinamas gudria priemone žmonėms apgauti. Galiausiai būrimą iš delnų pradėjus vadinti chiromantija, tapo lengviau racionalizuoti dažnai bauginančią praktiką. XVII a. pr. bandyta sukurti racionalius jos esminių principų pagrindus, rašyti traktatai. Tačiau iki amžiaus pabaigos chiromantija, kaip ir kitos būrimo formos, diskredituota kaip intelektualinė sistema. Nepaisant to, būrėjai ir toliau tobulino įgūdžius skaitydami iš delno.

 

JAV skaitymas iš delno išpopuliarėjo tik XIX a., kai įsigalėjo dvasių seansų, mediumų ir okultizmo mada. Kultūrinio individualizmo, industrializacijos ir technologijų pažangos derinys sukūrė savotišką kultūrinę terpę, kai publika buvo atvira ir aktyviai tyrinėjo neregėtas idėjas. Amerikoje visos okultinės praktikos sietos su stereotipais. Nors vyrai taip pat užsiėmė ateities spėjimu ir spiritizmu, būrėjos išliko populiaresnės. Mat moterys laikytos sentimentaliomis, artimomis gamtai ir iš prigimties pasyviomis, taigi, idealiu dvasinės energijos kanalu. Joms leista susitelkti į spiritizmo judėjimus, taip užsidirbti pragyvenimui ir kalbėti uždraustomis temomis, neva įkvėptomis dvasių.

 

Romų ateities spėjimai

 

Kaip ir daugelis pseudomokslų, chiromantija buvo neatsiejama nuo rasizmo, siekiant įrodyti biologinį baltaodžių pranašumą. Romų ateities spėjimai, įskaitant delnų skaitymą, prasidėjo šiaurinėje Indijoje. Manoma, kad būrimą iš delnų galimai praktikavo brahmanų kastos atstovai, įgiję astrologijos žinių. Tikėtina, kad ši praktika dar senesnė, nei vykdyta senovės graikų ar kinų. Žmonės, iš anksto sužinoję apie laukiančius iššūkius, turėdavo laiko pakeisti jų eigą. Katalikų bažnyčia už šią praktiką griežtai bausdavo. Be to, pranašaujantys ateitį galėjo būti areštuoti net be orderio. Nepaisant to, skaitymai iš delno buvo ir vis dar yra itin populiarūs. Gudrios būrėjos mielai pataria įvairiais klausimais – nuo gydymo ir meilės reikalų iki azartinių lošimų ir verslo niuansų.

 

Dermatoglifai – kitoks požiūris į delnus

 

Žmogaus smalsumas neišmatuojamas. Kol chiromantai ir romų būrėjai ieškojo būdų, kaip iš delno kuo tiksliau sužinoti ateitį, mokslininkai jau kūrė savus metodus. Štai kinai šimtmečius naudojo dermatoglifų metodą likimui nuspėti. Dermatoglifai – tai natūraliai susidaręs pirštų odos linijų raštas. Senovės indėnai tikėjo, kad asmeniui, turinčiam 10 sūkurių ant delno, lemta tapti čakravarti – imperatoriumi. 1684 m. anglų gydytojas, fiziologas Nehemiah Grew paskelbė pirmąjį dermatoglifų aprašymą. Jo teigimu, mažose vienodo dydžio ir atstumo keterose, kurios visur eina lygiagrečiai ir gali įgauti elipsės arba trikampio formą, yra prakaito liaukų.

 

Piršto atspaudų tyrimas dažnai naudojamas kriminologijoje, labai svarbus nustatant oficialią tapatybę ir susiejant įtariamąjį su nusikaltimo vieta. Kiekvieno žmogaus pirštų atspaudų raštai yra visiškai unikalūs. Net identiški dvyniai turi skirtingus. Pirštų atspaudai įprastai susiformuoja 10–16 savaičių embrionui ir išlieka visą gyvenimą. Gimus vaikui ir jam augant jie tik didėja, bet nesikeičia. Pirštų atspaudų raštai dažniausiai būna dviejų tipų: arkos ir kilpos. Viename piršto atspaude yra daugiau nei 100 keteros charakteristikų, vadinamų Galtono detalėmis. Dermatoglifai naudojami ne tik identifikuojant asmenį, bet ir nustatant jo potencialą ar talentą. Mokslininkai, ilgą laiką tyrę įvairias genetines ligas ir sieję jas su neįprastais pirštų atspaudais, išsiaiškino, kad šizofrenija, tam tikros alergijos ir vaisiaus alkoholio sindromas palieka specifinius raštus.

 

Autorius Monika Budnikienė