Pyktis, nepasitenkinimas, dažni barniai ar tiesiog emocinis atšalimas – net ir labai vienas kitą mylintys partneriai gali pakliūti į santykių labirintą, iš kurio ištrūkti neturint žemėlapio atrodo neįmanoma. Populiarių knygų autoriai ir psichologai tokioms poroms siūlo atvirai pasikalbėti: pirmiausia su savimi, o paskui vienas su kitu. Visgi ar tikrai kalbėjimasis – vienintelis tvirtų santykių pagrindas?

 

Svarbūs klausimai sauCheerful,Middle,Aged,Couple,Talking,And,Flirting,Enjoying,Conversation,Spending

 

Psichoterapeutės Daphne de Marneffe knygoje „Kliūčių ruožas: santuoka ir menas būti kartu“ aptariami išbandymai, tenkantys krizę išgyvenančiai porai, kai sutuoktinių asmeniniai poreikiai kaktomuša susiduria su šeiminiais reikalavimais. Specialistė ilgai analizavo mokslinių tyrimų duomenis, pokalbius su žmonėmis ir klinikinę patirtį, o tuomet savo žinias susistemino ir pavertė knyga. Jos pagrindinė idėja – meilė yra pokalbis su savimi ir partneriu. Psichoterapeutė patikina, kad net tuomet, kai atrodo, jog nebėra ką vienas kitam pasakyti, visada galima rasti naują būdą klausytis, domėtis, suprasti ir atkleisti tikruosius jausmus. Jai pritaria ir kitas garsus psichoterapeutas, populiarių knygų autorius Jacquesas Salome. Jis santykių kryžkelėje atsidūrusioms ir nuoširdžiai bendrauti nustojusioms poroms pirmiausia pataria užduoti 4 klausimus sau:

 

1. Ar jaučiuosi ganėtinai laisvas, kad galėčiau atvirai paklausti partnerio to, kas man neduoda ramybės? Ar esu pasiruošęs išklausyti sąžiningą atsakymą, net jeigu jis man nepatiks?

 

2. Kokiais žodžiais galėčiau nusakyti mūsų santykių esmę, jų prasmę ir tikslą?

 

3. Jeigu kada nors mano jausmai partneriui pradėtų keistis (o gal jau pasikeitė), ar išdrįsčiau jam apie tai pasakyti?

 

4. Ar nuo tada, kai pradėjau kurti santykius su šiuo partneriu, man pavyksta būti nepriklausomam nuo buvusių santykių (su tėvais, su buvusiais partneriais)?

 

Ką rodo atsakymai?

 

1. Sugebėti duoti, priimti, nepriminti ir atleisti – štai keturi kertiniai akmenys, be kurių neįmanoma apsieiti statant sveikų, harmoningų santykių pastatą. Svarbu įvertinti, ar šie dalykai vis dar aktualūs.

 

2. Tradicinėmis vertybėmis grįsta šeima? Dviejų asmenybių draugystė? Bendros tėvystės pareigos? Seksualinės meilės ryšys? Partnerystė ekonominiu pagrindu? Labai svarbu atvirai įvardyti sau, kuo paremta jūsų sąjunga. Tai padės suprasti savo lūkesčius, nukreiptus į partnerį. Gali būti, kad konfliktai kyla dėl to, kad jis jų nežino arba nepriima.

 

3. Įvardyti tikruosius jausmus reikia drąsos, tačiau kalbėti apie meilę būtent tuo etapu, kai ja abejoji, – vadinasi, padėti sau ir partneriui susigaudyti išgyvenimuose, suprasti savo ir kito troškimus.

 

4. Autonomija – tai pagrindas nepriklausomam, savarankiškam poros gyvenimui. Nematomas „trečias“, jeigu tai reikšminga figūra, dažnai neleidžia porai kurti harmoningų santykių.

 

Svarbūs klausimai porai

 

Išgryninus asmeninę poziciją ir poreikius, išanalizavus patiriamas emocijas, galima pereiti prie klausimų, kuriuos būtina aptarti su partneriu. Išsakyti poziciją ir atvira širdimi išklausyti mylimą žmogų.

 

1. Ar galite atvirai ir aiškiai išsakyti savo lūkesčius – tai, ko tikitės vienas iš kito? Aptarti savo ir kito indėlį į bendrą gyvenimą? Ar galite konkrečiai įvardyti, kas jums nepriimtina?

 

2. Kokius poreikius siekiate realizuoti šioje sąjungoje? Poreikį kalbėti ir būti išklausytam? Poreikį, kad jus vertintų ir brangintų? Artumo poreikį? Poreikį susikurti savo aplinką ir joje vadovauti? Dar kitokį? Pasistenkite tai suprasti kartu.

 

3. Ar gebate pasakyti, kas skaudina? Ar partneris žino, kokie jo žodžiai, gestai, poelgiai jus žeidžia?

 

4. Ar jums pakanka drąsos nesutikti su tuo, kas nepriimtina?

 

Ką rodo atsakymai?

 

1. Šie klausimai padės suprasti, kokie yra kiekvieno iš jūsų lūkesčiai: ar jie panašūs, ar skirtingi, ar vienas kuris neperžengiate nepriimtinos ribos. Ilgaamžės sąjungos egzistuoja ne tiek dėl kiekvieno iš partnerių atskiros meilės, kiek dėl kiekvieno iš jų sugebėjimo atsižvelgti į kito „teritoriją“, paisyti ženklo „stop“, kurti ir puoselėti bendrą erdvę.

 

2. Dažniausiai poros negalvoja apie tai, kokius savo poreikius kiekvienas nori realizuoti kurdami bendrą gyvenimo erdvę. Tai dažniausiai ir tampa nusivylimų bei konfliktų priežastimi. Nepagarba savo ir kito poreikiams žeidžia, jų nesuvokimas nuskurdina santykius ir pačią asmenybę, o tai ilgainiui gali suardyti dviejų žmonių sąjungą.

 

3. Tai pati intymiausia žmogaus dalis, kurią reikia atskleisti kitam. Itin sunku ryžtis kalbėti apie tai, kas sukelia skausmą, apie tai, ko negalime pakelti, tačiau reikalinga, kad išvengtume nežinia iš kur kylančio nepasitenkinimo ir susierzinimo.

 

4. Bendrame kiekvienos poros gyvenime esama dviejų tipų žinučių, kurias partneriai kasdien siuntinėja vienas kitam. Vienos jų turi pozityvų užtaisą: tai geranoriški pastebėjimai, palaikantys pasiūlymai, paskatinimai, pagyrimai ir viskas, kas kuria gerą atmosferą, puoselėja ir tobulina tarpusavio santykius. Kita žinučių rūšis turi nuodingą užtaisą: jos praneša, kad kitas nevisavertis, blogas ir pan. Tai pikti, neargumentuoti priekaištai ir nekonstruktyvi kritika. Tokios žinutės santykius daro nepakeliamus. Jų siuntėjui pirmiausia reikia suprasti, kad toks nusiteikimas kito atžvilgiu kyla iš jo paties biografijos, neišspręstų vidinių konfliktų ir nesugijusių žaizdų. Suprasti ir nenaudoti šito prieš kitą žmogų.

 

Abu daugybę patirties sukaupę psichoterapeutai vienbalsiai tikina, kad tokia iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas pokalbio schema gali atverti visai naujus santykių klodus. Taip pat padėti išsiaiškinti, kokios problemos iš tiesų kamuoja poras, kurios jau ne vienus metus kartu, bet jaučiasi susvetimėjusios ir nusivylusios. Šie klausimai ir atsakymai į juos – pirmasis žingsnis, kurį būtina žengti norint pakeisti kasdienio buvimo kartu dinamiką. Specialistai ragina poras prisiminti, kad laikui bėgant žmonės keičiasi. Ir tame nėra nieko blogo. Atvirkščiai, būtent pokyčiai, naujos pozicijos, net požiūris vienas į kitą gali tapti akstinu iš naujo vienas kitą pažinti ir pamilti. Tiesa, tai įmanoma tik tuomet, kai išmoksta kalbėtis ir klausytis. Psichoterapeutė D. de Marneffe dar priduria, kad „kuo aiškiau suvokiate, ko norite kaip pora, tuo labiau išsilaisvinate gyventi smagiau. Kad ir kokį pavidalą įgautų santykis, vienas iš meilės apibrėžimų galėtų būti toks: „Noriu tave pažinti. Man svarbu, kas toliau tarp mūsų įvyks.“ Jei įdėjote į bendravimą širdies, visas tas darbas, visi tie sunkūs pokalbiai atsiperka“.

 

Žodžiai dar ne viskas

 

Kiek mažiau optimistiškai nusiteikusi knygos „Tarp kasdienybės ir geismo“ autorė psichoterapeutė Esther Perel. Pasak jos, vienas kitą mylintys žmonės neprivalo nuolat kalbėtis ir kasdien analizuoti kiekvieno išgyvenimo ar nuotaikos. Sunkius analitinius pokalbius verta inicijuoti tik tuomet, kai partneriai jaučia poreikį tai padaryti. Mat perteklinis analizavimas ne tik vargina, bet ir gali suklaidinti. Pasak psichoterapeutės, kalbėjimas kaip intymumo pagrindas ypatingą reikšmę įgijo visai neseniai – tik XX a. viduryje. Šią nuostatą atnešė feminizmas. Iki tol moterys turėdavo taikytis prie vyrų ir gyventi pagal jų diktuojamas taisykles. Santuoka buvo grįsta pragmatizmu – svarbiausia bendras ūkis, vaikų priežiūra. Vyrai nelinkę daug kalbėti, kalbėjimą jie supranta kaip būdą perduoti informaciją. Tačiau santykių ir šeimos vairą į rankas perėmus moterims, taisyklės pasikeitė – jos panoro daugiau. O būtent – bendravimo, romantikos, artumo, jausmų. Evoliucijos eigoje jos kur kas geriau išmoko kalbėti, mat tuo metu, kol vyrai medžiodavo, kartu triūsdavo bendroje erdvėje ir dalijosi ne tik būtina informacija, bet ir emocijomis. Vėliau, ypač Vakarų visuomenėje, moterys išsiskirstė į atskiras erdves, tad galimybių paplepėti sumažėjo. Ir tik XX a. išlaisvėjusios atrado būdą kompensuoti kalbėjimo trūkumą – privertė prabilti vyrus. Tarp žodžių „kalbėtis“ ir „mylėti“ moterys padėjo lygybės ženklą. Negana to, joms ėmė antrinti ir psichologai, siūlantys kilus bet kokiai problemai apie tai pasikalbėti. Kalbėjimasis poroje iš tiesų neretai pasiteisina. Visgi svarbu nesumenkinti nežodinės komunikacijos – malonių staigmenų, dėmesingumo gestų, bendros veiklos.

 

Iš vyrų iki šiol buvo tikimasi veiksmų, konkurencijos ir bebaimiškumo – šias savybes jie ir puoselėjo. Būtinybė atvirauti apie jausmus ir mintis verčia nepasitikėti savimi, nes dauguma jų nėra taip tobulai įvaldę šio meno, kaip jų antrosios pusės. Todėl įspausti į kampą meilę rodo ta kalba, kokia įpratę. „Jiems sunkiau bendrauti žodžiais, todėl kūnas tampa vieninteliu raiškos įrankiu, emocinio intymumo priemone“, – rašo E. Perel. Tad tuomet, kai moteris jausmingai prašo partnerio papasakoti, kaip šis ją myli, o vyras atsidūsta ir atsako, kad mieliau tai parodys, gali būti, jog tai nuoširdu. Su kita perteklinių pokalbių apie jausmus sukeliama problema susidurti gali tiek vyrai, tiek ir moterys. Mat tai priklauso nuo asmenybės tipo. Ekstravertiškos asmenybės iš tiesų geba laisvai kalbėti apie jausmus ir patirtis, o štai introvertui atsiverti gali būti nejauku, net emociškai skausminga. Itin svarbu tai įvertinti ir suprasti, kad intymių pokalbių inicijavimas vienam iš partnerių gali prilygti provokacijai. Išviešinant kiekvieną savo emociją ir mintį arba nuolat braunantis į kito žmogaus erdvę su klausimais: „Kaip jautiesi?“, „ką galvoji?“, užuot sustiprinus ryšį, galima jį nužudyti. Taigi, kyla natūralus klausimas, kur yra riba ir kiek iš tiesų poroms būtina kalbėtis. Pasirodo, vienareikšmiško atsakymo nėra. Kiekvienoje poroje nustatomos savos taisyklės. Būtent tai padaryti ragina E. Perel ir primena, kad tai padaryti niekada nevėlu. Net ir dešimtmetį praleidus kartu galima partnerio pasiteirauti, kiek ir apie ką jis nori kalbėtis. Taip pat sąmoningai kelis kartus per savaitę naudinga skirti laiko aptariant paprastus buitinius reikalus ir dalijantis jausmais tokia forma, kuri labiausiai priimtina abiem partneriams.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė