Londono Taueris – viena mįslingiausių vietų Didžiojoje Britanijoje, traukianti tiek istorikus, tiek turistus, siekiančius įminti šio galingo forto paslaptis. Tai ne tik didingas architektūrinis kompleksas, bet ir vieta, kurioje vyko politiniai susirėmimai, įkalinimai, egzekucijos ir neva vis dar klajoja nužudytųjų sielos.

 

Tower,Of,London,,Seen,From,The,South,Bank,Of,TheBaltojo bokšto statybos

 

Baltojo bokšto, seniausio Londono Tauerio komplekso statinio, statyba pradėta 1078 m. ir baigta 1100 m., valdant karaliui Vilhelmui II. Jį suprojektavo ir pastatė Ročesterio vyskupas Gundulfas, kuris prisidėjo prie daugelio svarbių Anglijos istorinių vietų projektų, įskaitant vienuolyną ir katedrą gimtajame mieste. Bokštas pavadintas baltuoju dėl statybai naudoto balto kalkakmenio, importuoto iš Prancūzijos. Nors Londono Taueris suprojektuotas kaip mūras, turėjęs saugoti nuo priešų, netrukus pradėtas naudoti kaip kalėjimas. Karalius Henrikas I, 1100 m. užėmęs sostą po brolio Viljamo II nužudymo, įsakė suimti Daramo vyskupą Ranulfą Flambardą. Šis apkaltintas administracinių pareigų bažnyčioje pardavimu. Galiausiai tapo pirmuoju Londono Tauerio kaliniu.

 

Nors pastatytas kaip tvirtovė ir karališkoji rezidencija, bokštas naudotas įvairiai. Štai 1204 m. karalius Jonas ten įkūrė karališkąjį žvėryną. Tais metais netekus Normandijos, jam įteiktas keistas paguodos prizas – trys didžiulės dėžės su laukiniais žvėrimis. Neradęs, kur jų tinkamai įkurdinti, suvarė į bokštą. Jo sūnus Henrikas III entuziastingai priėmė šį bokšto panaudojimo būdą, net pats ieškojo žvėrių šiam žvėrynui papildyti. Egzotiškiausias iš visų Henriko III laikytų gyvūnų buvo baltasis lokys, kurį 1252 m. padovanojo Norvegijos karalius. XIII a. bokštas paverstas į monetų kalyklą. Edvardas I siekė maksimaliai apsaugoti karalystės turtus, todėl nenuostabu, jog monetos turėjo būti kaldinamos čia pat. Monetų kalykla veikė iki XVIII a. pabaigos. Maždaug tuo pat metu, kai įkurta monetų kalykla, bokštas Edvardo I įsakymu tapo ir vyriausybės dokumentų archyvu. Bokštas taip pat buvo paverstas karališkųjų drabužių spinta ir garsių Anglijos karūnos brangakmenių saugykla. Vėlesni monarchai ėmėsi priemonių kompleksui sustiprinti ir išplėsti. 1190 m. pradėtas statyti varpinės bokštas ir baigtas per dešimtmetį. Varpu skambindavo gyventojus įspėdami apie gaisrą arba artėjantį priešų puolimą. Maža to, praėjus dar dešimtmečiui karalius Henrikas III įsakė pastatyti apšvietimo bokštus, kurie turėjo nukreipti laivus, įplaukusius į Temzės upę, link istorinio Londono uosto.

 

Bandymas užgrobti bokštą

 

Sklido kalbos, kad tas, kuris valdo Londoną, valdo karalystę, o bokštas – lyg raktas į sostinę. Dėl šios priežasties ši konstrukcija visada buvo sukilėlių ir įsibrovėlių taikiniu. 1381 m. įvyko valstiečių sukilimas dėl Ričardo II įvesto naujo rinkliavos mokesčio. 20 tūkst. sukilėlių žygiavo tiesiai į garsųjį Londono bokštą. Karalius neprieštaravo susitikti su įtūžusiais piliečiais. Tačiau vos pravėrus vartus 400 sukilėlių įsiveržė vidun ir užkopė į antrąjį bokšto aukštą, kur rado kartu su kitais asmenimis Šv. Jono koplyčioje besimeldžiantį Kenterberio arkivyskupą Simoną Sudbury. Negailestingi sukilėliai buvo pasiruošę brutalioms žudynėms. Visus, buvusius koplyčioje, ištempė į lauką. Prireikė net aštuonių neprofesionalaus budelio kirvio smūgių, kad nukirstų arkivyskupui galvą, kurią vėliau pamovė ant Londono tilto stulpo. Įtūžusi minia tęsė niekšiškus darbus. Įsiveržę į miegamuosius tvirkino karaliaus motiną ir kitas moteris. Metraštininkas ir prancūzakalbis viduramžių rašytojas aprašė, kaip sukilėliai įžūliai gulėjo ir linksminosi karaliaus lovoje. Pažemintas karalius ėmėsi ryžtingų veiksmų – susitikęs su charizmatišku sukilėlių vadu Vatu Taileriu, liepė sargybiniams jį nužudyti. Iš kelio pašalinus kovoti pasiryžusios minios vadą, karingi vyrai greitai tapo nuolankūs.

 

Didžiosios paslaptys

 

Bokštas nuolat buvo dramatiškų įvykių sūkuryje, garsėjo kaip atšiaurus kalėjimas ir kankinimų vieta. Nuo 1100 m. iki 1952-ųjų jame įkalinta apie 8000 žmonių, kaltintų įvairiausiais nusikaltimais, pradedant išdavystėmis ir sąmokslo teorijų skleidimu, baigiant žmogžudystėmis, skolomis ir burtais. Vienas garsiausių kalinimo epizodų įvyko 1483 m. Mirus Edvardui IV, jo sūnui ir įpėdiniui Edvardui buvo tik 12 metų, o jaunėliui Ričardui 8-eri. Velionis iš anksto paskyrė savo brolį Ričardą (būsimą Ričardą III) lordu gynėju. Lordas gynėjas negaišo laiko – įkurdino abu brolius bokšte aiškindamas, kad taip jiems bus saugiau. Kas nutiko su vaikais, vis dar yra istorinių nagrinėjimų objektas. Tiesa, daugelis istorikų sutinka, kad princai nužudyti. Tiesa, nėra žinoma, kieno rankomis tai padaryta, nes abu dingo be žinios. Tačiau 1674 m. tuometinis karalius Karolis II įsakė nugriauti tai, kas liko iš karališkųjų rūmų į pietus nuo Baltojo bokšto, įskaitant bokštelį, kuriame kadaise buvo laiptai į Šv. Jono koplyčią. Po laiptų pamatais darbininkai aptiko medinę skrynią su dviejų vaikų griaučiais. Karolis II pasirūpino jų perlaidojimu Vestminsterio abatijoje.

 

1485 m. prasidėjus Tiudorų valdymui, bokšte teko pabuvoti kaip niekada daug aukšto rango valstybės tarnautojų, bažnyčios atstovų, net karalienių. Tvirtovė buvo puiki vieta karaliaus Henriko VIII žiaurumui pasireikšti. Žymiausia iš bokšto kalinių – liūdnai pagarsėjusi karaliaus antroji žmona Anne Boleyn. Dėl savo būdo karalienė greitai įgijo pavojingų priešų, kurie taikėsi jai pakenkti. Vienas jų – vyriausiasis karaliaus ministras Tomas Kromvelis, įtikinęs valdovą, kad ji svetimauja ir mezga nederamus santykius ne tik su keliais vyrais, bet ir savo broliu. Netrukus karalienę leista suimti ir nuvežti į bokštą. Stebėjusi visų vyrų, su kuriais kaltinta užmezgusi ryšį, egzekucijas, A. Boleyn netrukus pati tapo budelio auka.

 

Tuometiniai valdovai ir susirinkusi minia ypač mėgo stebėti egzekucijas. Daugybei kalinių įvykdyta mirties bausmė nukertant galvą, sušaudant ar pakariant. Štai garsiam rašytojui ir valstybės veikėjui serui Tomui Morui galva nukirsta bokšte po to, kai 1535 m. jis atsisakė pripažinti karalių Henriką VIII Anglijos bažnyčios vadovu. 1542 m. Henrikas VIII penktosios žmonos Katerinos Howard taip pat nepasigailėjo. Jai egzekucija įvykdyta Londono Taueryje. 1606 m. ten pat mirties bausmė ištiko politinį kalinį Gajų Foką. Vyras suimtas už siekį susprogdinti parlamentą, nes rastas saugojęs sprogmenų ir parako slėptuvę įstatymų leidžiamosios valdžios rūsyje. Didžiojoje Jungtinės Karalystės dalyje vis dar švenčiama Gajaus Foko naktis, skirta paminėti to plano žlugimą ir Britų imperijos išlikimą.

 

Autorius Monika Budnikienė