Amerikoje spalio 31-osios vakarą vos pravėrus lauko duris dažniausiai pasigirsta: „Pokštas arba saldainis“. Tiesa, tai tik šių laikų Helovyno tradicijų dalis. Iš tiesų Helovynas glaudžiai susijęs su Samhainu – pagoniška religine švente, kilusia iš senovės keltų tradicijos, kai nuimamas derlius ir prasideda tamsusis metų periodas. Tikėta, kad tuo metu nyksta kliūtys tarp fizinio ir dvasinio pasaulio, o tai leidžia gyviesiems bei mirusiesiems užmegzti ryšį. Nors per Samhainą žmonės degindavo laužus ir vilkėdavo kostiumus, kad atbaidytų vaiduoklius, bėgant laikui tai virto apgaulės, ypatingų kostiumų, šviesų, susibūrimų bei skanėstų valgymo švente.

 

Tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų Family,In,Witch,Hats,And,Carved,Pumpkins,,Having,Fun,At

 

Keltai, Vidurio Europos ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenė, gyvenusi daugiausia dabartinės Airijos, Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Prancūzijos teritorijoje, savo naujus metus švęsdavo lapkričio 1-ąją. Ši diena žymėjo vasaros pabaigą, derliaus nuėmimą ir niūraus metų laiko pradžią. Įprastai ruduo sietas su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad naktį prieš Naujuosius metus riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tarsi išsitrina. Spalio 31-osios naktį, per Samhaino šventę, buvo tikima, kad mirusiųjų vėlės grįžta į Žemę. Švęsdami keltai vilkėjo kostiumus, dažniausiai pagamintus iš gyvūnų galvų bei odų, ir bandė nuspėti vienas kito likimą. Pasibaigus šventei iš šventojo laužo, kuris savo forma priminė saulę, pasiimdavo ugnies, kuria uždegdavo anksčiau tą vakarą užgesintus židinius, kad vėl įsiplieskusi apsaugotų juos ateinančią žiemą. Įprastai Samhainas vykdavo tris dienas. Šventėje turėdavo pasirodyti visi, kitu atveju, manyta, viskas baigsis dievų bausme, dažniausiai liga ar mirtimi. Be to, tie, kurie šventės metu nusikaldavo ar panaudodavo ginklus, galėjo būti nubausti mirties bausme. Yra pasakojimų, kad Samhainas galėjo trukti net šešias dienas, per kurias buvo gausiai vartojamas alkoholis, paprastai midus ar alus.

 

Manyta, kad Samhaino metu lengviau susisiekti su mirusiaisiais, todėl keltai ruošė protėviams aukas, kurias palikdavo laukuose. Viltasi, kad tuo metu protėviai taip gali persikelti į gyvųjų pasaulį ir šį trumpą laiką egiztuoti žmogiškuoju pavidalu. Tikėdami nežemiškomis galiomis keltai stengėsi įkūnyti gyvūnus ar monstrus, kad mirusiųjų sielos nesusigundytų jų pagrobti. Kai kurie konkretūs monstrai sieti su Samhaino šventę supančia mitologija, įskaitant figūrą keičiančią būtybę, vadinamą Pukah, kuri derliaus aukas susirenka tiesiai iš laukų. Taip pat pasakojama apie Ledi Gwyn – baltai apsirengusią moterį be galvos. Tikėta, kad ji, lydima juodos kiaulės, persekioja naktinius klajūnus. Legendinės airių folkloro būtybės, vadinamos dullahanais, kartais atrodydavo ypač bauginatys ir nusiteikę padaryti ką nors nerodo. Nenuostabu, nes šios gasdinančios būtybės buvo begalviai vyrai, jojantys ant arklių. Jų pasirodymas buvo mirties ženklas kiekvienam, kas su jais susidūrė.

 

Tradicijų išlaikymas

 

Krikščionybei įsitvirtinus pagoniškose bendruomenėse, bažnyčios atstovai bandė pavadinti Samhainą krikščioniška švente. Popiežius Bonifacas perkėlė šventę į gegužės 13-ąją ir nurodė, kad ji yra Šventųjų ir kankinių minėjimo diena. Tačiau spalio 31-osios šventė nesibaigė. IX a. popiežius Grigalius perkėlė šventę į lapkričio 1-ąją ir paskelbė ją visų Šventųjų diena. Vėlinės numatytos minėti lapkričio 2-ąją. Iki XII a. pabaigos tradiciškai bažnyčios varpai skambėdavo skaistyklos sieloms. Taip pat buvo įprasta, kad šių sielų šaukliai gatvėmis eidavo apsirengę juodai ir skambindavo varpu kviesdami visus krikščionis prisiminti vargšes sielas. XV a. ši eisena papildyta sieloms skirtais pyragaičiais ir buvo įprasta kai kuriuose Anglijos, Velso, Flandrijos, Bavarijos ir Austrijos regionuose. Dažniausiai vargingai gyvenantys žmonės, ypač vaikai, per Vėlines eidavo nuo durų iki durų rinkdami sielos pyragaičius mainais melsdamiesi už mirusiuosius. Pyragaičių valgyti siūlydavo ir pačioms sieloms arba prašytojai atlikdavo jų atstovų vaidmenį. Sielos pyragaičius pažymėdavo kryžiumi nurodant, kad jie kepami kaip išmalda.

 

Visoje Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, ypač keltiškai kalbančiuose regionuose, šventė neapsieidavo be būrimo ritualų ir žaidimų, skirtų pranašauti ateitį, ypač mirtį ir santuoką. Dažnai naudoti obuoliai ir riešutai, rėkaudavo ar žiūrėdavo į veidrodį, išlydytą šviną ar kiaušinio baltymą pildavo į vandenį, aiškindavo sapnus. Buvo kūrenami specialūs laužai, kuriuos lydėjo su jais susiję ritualai. Manyta, kad jų liepsnos, dūmai ir pelenai turi apsauginių ir valomųjų galių. Nuo XVI a. Airijoje, Škotijoje, Meno saloje šios šventės metu žmonės vaikščiojo po namus persirengę įvairiais kostiumais, dažniausiai deklamuodavo eiles ar dainavo dainas mainais į maistą. Iš pradžių tai galėjo būti tradicija, pagal kurią žmonės apsimetinėjo mirusiųjų sielomis ir gaudavo jų vardu aukas. Taip pat manoma, kad apsimetinėjimas šiomis būtybėmis arba persirengimas gali apsaugoti nuo jų. Škotijoje jaunuoliai eidavo į namus išdažytais veidais, dažnai grasindami, kad padarys piktadarystę, jei jų nepriims. Nuo XVIII a. piktųjų dvasių mėgdžiojimas paskatino išdaigas Airijoje ir Škotijos aukštumose. Anglijoje vilkėti kostiumus ir krėsti išdaigas per Helovyną tapo populiaru tik XX a. Pokštininkai naudojo tuščiavidures ropes kaip žibintus, dažnai išraižydavo groteskiškus veidus. Juos gaminantys teigė, kad žibintai reprezentuoja dvasias arba buvo naudojami piktosioms dvasioms atbaidyti.

 

Father,And,Children,In,Halloween,Costumes,On,Red,Background,WithKaip Helovynas užkariavo Ameriką?

 

Nepaisant bandymų keisti tradicijas, pagoniški įpročiai buvo stiprūs. Tradicijos keliavo kartu su XIX a. emigrantais per vandenyną, kol pasiekė Ameriką. Tiesa, dabar vadinama Helovyno šventė kolonijinėje Naujojoje Anglijoje buvo ribota dėl ten vyraujančio griežto protestantiško tikėjimo. Tačiau susiliejus skirtingų Europos etninių grupių ir Amerikos indėnų tikėjimui bei papročiams, pradėjo ryškėti amerikietiška Helovyno versija. Pirmosiose šventėse buvo žaidžiama, organizuojami renginiai, skirti paminėti derliaus nuėmimo pabaigą. Kaimynai dalindavosi mirusių artimųjų istorijomis, spėdavo vieni kitų likimus, šokdavo ir dainuodavo. Nors iki XIX a. vidurio tokios kasmetinės rudens šventės buvo įprastos, tačiau Helovynas dar nebuvo švenčiamas visoje šalyje. Kai XIX a. antroje pusėje Ameriką užplūdo nauji imigrantai, viskas pasikeitė. Milijonai airių, bėgančių nuo Airijos bulvių bado, dar vadinamo Didžiuoju badu, padėjo išpopuliarinti Helovyno šventimą nacionaliniu mastu. Netrukus ši šventė daugeliui tapo viena mėgiamiausių. Amerikiečiai pradėjo rengtis kostiumais ir eiti į namus prašydami saldumynų ar pinigų. Jaunos moterys tikėjo, kad spalio 31-osios naktį jos gali nuspėti būsimo vyro vardą ar išvaizdą darydamos gudrybes su verpalais, obuolių skiltelėmis ar veidrodžiais. Pamažu Helovyno vakarėliai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems tapo įprastu šios dienos minėjimo būdu. Vakarėliai buvo skirti žaidimams, sezoniniam maistui degustuoti ir šventiniams kostiumams, todėl galiausiai Helovynas prarado daugumą prietaringų ir religinių atspalvių.

 

Oranžinis simbolis ir kiti atributai

 

Dar gerokai prieš spalio 31-ąją įprasta matyti skaptuotus ar raižytus moliugus, kurių viduje uždegta žvakė juos paverčia jaukiu žibintu. Tiesa, šis nedidelis švyturys tradiciškai skirtas išgąsdinti piktąsias dvasias. Anot populiarios airių krikščionių liaudies pasakos, toks moliūgas reprezentuoja sielą, kuriai uždrausta patekti į dangų ir pragarą. Prieš išpopulirėjant moliūgui, Airijoje, Škotijoje ir Šiaurės Anglijoje tradiciškai raižyta ropė, tik Šiaurės Amerikos imigrantai naudojo moliūgus, mat jie buvo minkštesni ir didesni. Helovynas taip pat neįsivaizduojamas be baisaus kostiumo, tiesa, bėgant laikui raganas ir velnius pakeitė įžymybių kostiumai, kiekvienais metais bandoma įkūnyti mėgstamą kino ar popkultūros herojų. Maža to, dabar spalio 31-osios nakties kostiumai skirti ne tik žmonėms, o ir keturkojams draugams. Skaičiuojama, kad daugiau nei 30 mln. amerikiečių išleidžia per 500 mln. JAV dolerių augintinių Helovyno kostiumams. Populiariausi kostiumai augintiniams iki šiol yra moliūgai, dešrainiai ir skraidantys vabzdžiai, pvz., kamanės.

 

Autorius Monika Budnikienė