Atrodo, kad skaistalai nustumti į šoną kaip drovi, kukli ir neįdomi Pelenė šalia ryškaus lūpdažio ar vokų šešėlių. Moterys nenori atrodyti sutrikusios ir susigėdusios, naudoja ne raudonį, o kontūrines priemones veido bruožams pabrėžti. Siūlome nupūsti laiko pudrą ir pasidomėti, kaip bėgant metams kito skruostų dažymas.

 

Žavus rausvumasClose,Up,Photo,Of,Gorgeous,Glamorous,Wavy,Haired,Girl,Apply

 

Markas Tvenas sakė, kad esminis žmogiškumo požymis, skiriantis mus nuo gyvūnų, tai savybė nurausti. Veido raudonis yra psichofiziologinė reakcija – odos kraujagyslių išsiplėtimas veikiant adrenalinui. Dažniausiai pasireiškia jaučiant gėdą, sumišimą, nepatogumą, kai asmuo nemano vertas teigiamo įvertinimo. Stereotipiškai mąstoma, kad rausta mažai patirties turinčios merginos, kai sulaukia dėmesio ir komplimentų iš patinkančio vaikino. Sprendžiant iš skruostų raudonio, galima nuspėti, ar pasija simpatizuoja, ar abejinga. Priimta laikyti, kad rožiniai žandukai atspindi deguonies prisotintą kraują, todėl tai jaunystės, skaistybės, nekaltumo, jausmingumo, gyvybingumo ir vaisingumo požymis. Kaip ir kiti pageidaujami bruožai, tokie kaip skaisti oda, žvilgantys plaukai, išduoda sveikatos būklę, fizinę ištvermę, mitybos ir poilsio režimą. Ne veltui moterys metų metus naudoja kosmetiką, kad dirbtinai pabrėžtų šią veido zoną.

 

Pradžių pradžia

 

Senovės kultūros vietoj skaistalų naudojo augalinius ir mineralinius dažus. Veido dažymas atliko komunikacijos funkciją. Rodė, kokiai genčiai priklauso žmogus, padėjo užsimaskuoti aplinkoje kovojant su priešu ar medžiojant, galiausiai atskleidė socialinį statusą ir pranašumą, lyginant su likusia visuomenės dalimi.

 

Egipte dažėsi tiek vyrai, tiek moterys. Skruostus trynė mase iš aliejaus ir geležies rūdos ochros miltelių. Senovės Graikijoje kaip skaistalus naudojo šilkmedių sultis ir dažinių alkanų (agurkinių šeimos augalas) šaknų miltelius. Romėnai grožio ritualų metu balino odą švino junginiais arba rausvino gyvsidabrio turinčiais cinoberio (vermiliono) milteliais. Abi procedūros buvo itin toksiškos. Kinijoje skaistalai buvo populiarūs nuo Šangų iki Tangų dinastijų valdymo laikų. Ypač daug dažėsi privilegijuotos moterys, pavyzdžiui, imperatoriaus sugulovės.

 

Viduramžiais kosmetikos populiarumas nuslopo. Blyški oda tapo aristokratijos ir prabangos požymiu. Moterys reguliariai dėjo ant savęs kraujasiurbes dėles, kad dirbtinai sukeltų anemiją. Tik tarnams ir valstiečiams natūralus veido įdegis atrodė sveikatos ir gyvybingumo garantas. Aptinkama rašytinių duomenų, kad neturtingos moterys rausvindavo skuostus nuosavu krauju (pradūrus piršto pagalvėlę adata) arba uogų tyre.

 

XV a. italų grafienė Caterina Sforza – išsilavinusi ir, pagal tuometinį supratimą, emancipuota moteris – parašė grožio patarimų knygą „Experimenti“. Viename recepte nurodė tepti odą dilgėlių nuoviru, kuris esą skaistina rankas ir veidą, kas aštuonias dienas rausvinti skuostus sandalmedžių spiritine trauktine. XVII a. jos tautietė Giulia Tofana iš Palermo sukūrė veido priežiūros produktą „Aqua Tofana“. Iš tiesų tai buvo gudriai užmaskuoti nuodai, kuriais santuoka nepatenkintos žmonos nuodijo vyrus. Kai kurie skaičiavimai rodo, kad toksinai pražudė daugiau kaip 600 žmonių. Išaiškėjus klastai G. Tofana nuteista mirties bausme.

 

Makeup,Brush,And,Scattered,Blush,On,Pink,Background,,Top,View.Dailė ant veido

 

Anglijos karalienė Elžbieta I, valdžiusi iki XVII a. pradžios, nuveikė labai daug, kad Europoje išpopuliarėtų kosmetika. Deja, tų laikų medžiagos ir gražinimosi metodai buvo ne tik nemalonūs, bet ir mirtini. Moterys tepė ant veido švino dažų ir acto mišinį, kuris sudarė nenuplaunamą baltą kaukę. Pakartotinai tepdavo kiaušinio baltymu, kad po keliais sluoksniais palaidota oda papilkėtų dėl deguonies stokos. Mada slėpti veidą balzganomis kaukėmis išsilaikė iki XVIII a.

 

Prancūzijoje Rokoko epochos tiek vyrai, tiek moterys maskavo nuo raupų atsiradusius randus ir dėmes. Tuometinės stiliaus ikonos, tokios kaip markizė de Pompadur ir Marija Antuanetė, kūrė ant veido kontrastingą piešinį – balintame veide ryškino raudonus skruostus. Makiažas turėjo būti puošnus ir matomas žvakių šviesoje. Aristokratijos pramanas baigėsi po giljotina paguldžius paskutinę monarcho galvą, t. y. prasidėjus Prancūzijos revoliucijai.

 

Britų salyne karalienės Viktorijos laikais mėlynojo kraujo atstovai pamėgo romantinį įvaizdį, kurį perteikė lyg rožės žiedlapiai rausvi skruostai. Atgimė sveikai atrodančios odos kultas, nesvarbu, ar rezultatą lėmė natūralūs metodai, pavyzdžiui, prausimasis augalinėmis tinktūromis, ar kosmetika. 1825 m. išleistas gidas „The Art of Beauty“ rekomendavo merginoms pabrėžti nekaltybę rožiniais skaistalais, rausvinti skuostus miltelių mišiniu iš dygminų, raudonųjų sandalmedžių, tikmedžių, karmino (iš vabzdžių gaunamas ryškiai raudonas pigmentas). Tai, kad tam tikri skaistalų komponentai gabenti į Europą iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, rodė besiformuojančią globalią kosmetikos rinką.

 

Šiuolaikinio makiažo pirmtakai

 

XIX a. pradžioje Europoje išplitus tuberkuliozei, sugrįžo ligoto veido mada. Pagal to laikmečio grožio standartus, odą balino specialia pudra, skruostus – rausvino, o akių vyzdžius išplėsdavo šunvyšnių ekstrakto lašais. Vėliau kosmetika paskelbta nedora ir nuodėminga dėl seksualinio konteksto. Sunkus makiažas laikytas prostitučių, gatvės ir cirko artistų darbo priemone. Tačiau moterys dar ilgai nenorėjo susitaikyti su kosmetikos pasninku ir griebėsi kraštutinių priemonių: kramtė lūpas, kad būtų raudonos nuo kraujo, dažė skruostus burokėlių sultimis.

 

Kentėti teko neilgai. 1863 m. Prancūzijoje sukurtas kosmetikos prekės ženklas „Bourjois“, kuris pradėjo gaminti teatrinio makiažo alternatyvas visuomenei. Lengvos tekstūros birūs skaistalai akimirksniu užkariavo paryžiečių širdis. Įkvėpta sėkmės duris atvėrė iki šiol gyvuojanti grožio kompanija „Guerlain“. Toliau sekė „Revlon“ ir „Elizabeth Arden“. 1980-uosius galima laikyti šiuolaikinių skaistalų mados piku. Antra populiarumo banga kilo pasibaigus pandemijai, kai atsirado poreikis paslėpti blyškumą ir vos keliais potėpiais suteikti veidui žvalumo.

 

Skaistalų paletė išsiplėtė iki sunkiai suvokiamų ribų: nuo persikų, koralų iki rožių raudonos ir oranžinės. Šiuolaikines moteris kankina vienintelis galvos skausmas – kaip išsirinkti tinkamiausią atspalvį. Pasikeitė dažymo technika. Kuriamas saulės įdegio efektas pudruojant po akimis ir nosies nugarėlę. Taip pat dažnas katės akių efektas, kai dailinami aukšti skruostikauliai pereinant į išorinius akių kampučius.

 

Faktas, kad nauja dėžutė atsidūrė kosmetinio stalelio stalčiuje, dar nereiškia, jog sužydės skruostai. Remiantis kosmetikos gamintojų apklausomis, skaistalai – dažniausia prekė, kuri lieka nepanaudota, kol baigiasi galiojimo laikas ir tenka išmesti. Galbūt todėl, kad norimą efektą suteikia kontūravimo priemonės, išryškinančios visus veido bruožus, ne tik skruostus. Drovumas prarado socialinę prasmę ir dažniau laikomas trukdžiu santykiuose nei pranašumu ir siekiamybe.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė