XVIII a. Europoje, ypač Londone, daugelis baiminosi dėl savo gyvybės. Mieste klestintys kapų plėšikai puikiai atliko savo darbą – pristatę lavonus medicinos mokykloms ir pavieniams anatomams krovėsi nemenkus turtus. Plečiantis makabriškam verslui niekas nesijautė saugus, nes bet kuris praeivis galėjo tapti auka!

 

Išaugęs lavonų poreikisClose-up,Of,Dead,Body,Feet,At,Morgue,Or,Hospital,With

 

Istoriniai tyrimai rodo, kad žmonių lavonus gydytojai galimai skrodė jau nuo III a. pr. Kr. Tiesa, šie kūno tyrinėjimai buvo slapti ir laikomi nelegaliais, dažnai reikšdavo kūno išniekinimą, o ne svarbų medicininį darbą, kuris galbūt vėliau padės išsaugoti tūkstančius gyvybių. Bėgant metams situacija mažai keitėsi, Katalikų bažnyčia uždraudė žmonių skrodimą iki pat XIV a., kai Bolonijoje (Italija) buvo atlikta pirmoji užfiksuota lavono anatomija. Iki tol anatominius tyrimus atlikdavo tik su gyvūnais, nes Bažnyčia tikėjo, kad kūnas turi išlikti sveikas, jog patektų į dangaus karalystę. Štai Didžiojoje Britanijoje žmonių skrodimas draustas įstatymu iki pat 1506 m., kai Škotijos karalius Jokūbas IV suteikė karališkąją globą Edinburgo kirpėjams-chirurgams, leisdamas jiems išskrosti nusikaltėlių, kuriems įvykdytos mirties bausmės, kūnus. Dar po kelių dešimtmečių, 1540 m., karalius Henrikas VIII leido išskrosti iki keturių nusikaltėlių per metus, tačiau mokslo pasaulyje įsitvirtinus medicinai šio skaičiaus nepakako, kad patenkintų augančią paklausą. Mokslas nesukėlė susidomėjimo, priešingai – daugumai gyventojų galimybė būti išnarpliotam po kaulelį buvo baisesnis likimas už mirtį, nes jų nemirtingoms sieloms grėsė pavojus. Nepaisant įsibaiminusių žmonių, lavonų poreikis neslopo, todėl 1694 m. Edinburge leista skrosti lavonus, rastus gatvėse ar tuos, į kuriuos niekas nepateikė jokių teisių. Galiausiai į anatomų rankas buvo atiduodamos savižudybės aukos, mirę kūdikiai, neatsiimti paliktų vaikų kūnai. Tiesa, nors viskas grįsta įstatymais ir jokių paslapčių neturėjo likti, žmonės vis vien buvo nepatenkinti, dažnai kildavo riaušių. Egzekucijų metu susirinkusieji palaikydavo nusikaltėlius ir įvykus bausmei jų neleisdavo paimti pareigūnams. Pasakojama, kad matydamas, kokias riaušes dėl nusikaltėlio kūno gali sukelti įsisiautėję piliečiai, Londono šerifas neįvykdė jam skirtos bausmės ir nusikaltėlio kūną po egzekucijos nuvežė ne chirurgams, o nelaimėlio šeimai. Nepaisant tokių atvejų, XVIII a. chirurgai išties turėjo darbo – šimtai žmonių bausti mirtimi už smulkius nusikaltimus. Tiesa, iki XIX a. teisinė sistema keitėsi ir vidutiniškai tik 55 žmones per metus nuteisdavo mirti. Tai sukėlė medicinos atstovų nepasitenkinimą, nes dėl medicinos mokyklų plėtros išaugo lavonų poreikis, t. y. reikėjo mažiausiai 500 kūnų per metus. Galiausiai anatomijos atstovams nepalankūs įstatymai paskatino kurti lavonų grobikų grupes, kurios tuo metu buvo svarbios siekiant upžildyti kūnų spragą.

 

Pelninga prekyba lavonais

 

XVII a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje anatomijos praktika buvo ypač paplitusi. Žmonės bijojo mirti, nes nebuvo tikri, kas po mirties nutiks jų kūnams. Pavyzdžiui, garsiojo rašytojo Viljamo Šekspyro epitafijoje ant jo antkapinio paminklo parašyta: „Gerasis drauge, dėl Jėzaus, palik čia esančias dulkes. Tebūnie palaimintas žmogus, kuris tausoja šiuos akmenis. Ir tebūnie prakeiktas tas, kas judina mano kaulus.“ Būtent šiuo laiku suklestėjo kūnų grobikai, kurie, bendradarbiaudami su chirurgais ar medicinos mokyklomis, tiekė šviežius palaikus tiesiai ant anatomų stalo. Lavonai, dingę iš palaidojimo vietos, nebuvo jokia naujiena, nes visiems buvo aišku, kam prireikė ką tik mirusio kūno. 1721 m. Edinburgo chirurgų koledžo sudarytose sutartyse net atsirado išlyga, nurodanti studentams nedalyvauti ekshumuojant palaikus. Tiesa, akivaizdu, kad studentai elgėsi priešingai – stebėjo visą procesą nuo pradžios iki galo. Kai kurie net dirbo kartu su kūnų grobikais, kad iškasę lavonus ir atidavę juos medicinos mokykloms galėtų susimokėti už studijas. Nepaisant bendro darbo, lavonų vis tiek nepakako, todėl chirurgai pagalbos kreipėsi į profesionalius kūnų grobikus. Šiems už nelegaliai gautus kūnus mokėjo pasakiškus pinigus. Iki 1820-ųjų gydytojai už „šviežią“ lavoną mokėdavo iki dvidešimties gvinėjų (21 svaras sterlingų), palyginimui – audėjos savaitinė alga siekdavo dešimt šilingų (50 pensų). Tad tai buvo pelningas verslas, net ir užklupti nusikaltinimo vietoje kūno grobikai gaudavo nedideles bausmes, todėl rizikuoti buvo verta. Netrukus kūno grobimas tiesiai iš kapo Londone tapo vieša paslaptimi, o valdžios institucijos tai ignoravo.

 

Įprastai palaikų grobikai į kapines eidavo vėlai vakare. Ką tik supiltą kapą kasdavo mediniu kastuvu, kad būtų kuo mažiau triukšmo. Pasiektą karstą pralauždavo ir iškeldavo lavoną virvėmis. Galiausiai kapą užversdavo tomis pačiomis žemėmis ir sutvarkydavo taip, kaip ir buvo rastas, todėl gedintys artimieji net nesuprasdavo, kad ašaras dėl mylimo žmogaus netekties lieja ant tuščio kapo. Grobikai buvo itin atsargūs ir stengėsi nepalikti lavono drabužių ir papuošalų, priešingu atveju galėjo būti apkaltinti vagyste. Už tai grėsė sunkesnė bausmė. Žinia apie niekinamus kapus netruko paplisti, todėl mirusiojo šeimos nariai stengėsi išsaugoti nepaliestą artimąjį. Pavyzdžiui, budėdavo bažnyčios šventoriuje keletą naktų ar ilgiau, kol kūnas nebebūdavo tinkamas jokiems tyrimams. Pradėjo gaminti sudėtingesnės konstrukcijos karstus, kurie turėjo padėti apsaugoti mirusiuosius. Tačiau kūnų grobikų įžūlumui ribų nebuvo. Jie mokėdavo moterims, kad apsimestų gedinčiomis mirusio žmogaus giminaitėmis, jog galėtų paimti kūną tiesiai iš namų ar šarvojimo vietos.

 

Lavonais ir jų dalimis prekiaudavo kaip ir bet kuriomis kitomis greitai gendančiomis prekėmis: pakuodavo į tam tinkamas dėžes, sūdydavo, konservuodavo, laikydavo rūsiuose, iki paskirtos vietos gabendavo keisdami transporto priemones. Ne paslaptis, kad medicinos mokyklos viena su kita konkuravo, todėl palaikų grobikai didesniu užmokesčiu buvo skatinami lavonus atvežti kuo greičiau.

 

Pastangos apsaugoti mirusiuosius

 

Pelningas, tačiau neteisėtas lavonų grobimo verslas klestėjo, todėl mirusiojo artimiesiems buvo vis sunkiau jį apsaugoti. Praktika pakaitomis prižiūrėti mirusį artimąjį netruko ilgai, nes kūną vis tiek reikėjo palaidoti. Daugelis šeimų ir toliau saugojo mirusiuosius, ant kapų tvirtino geležinius strypus ir konstrukcijas. Į karstus dėdavo spyruoklinių ginklų, o skurdesnės šeimos palikdavo akmenų ar sviedinių, kad galėtų stebėti, ar kapas (ne)sugadintas. Žinoma, tai neatbaidė nuo vagysčių. Policija stebėjo kapines, tačiau pareigūnai dažnai buvo papirkti arba išgėrę tiek, kad nerūpėdavo, kas lankosi saugomojoje teritorijoje. 1896 m. leidinyje „Lancet“ aprašytas vienas sudėtingesnių lavonų grobimo metodų. Kelių metrų atstumu nuo kapo nuimdavo velėną, iškasdavo nedidelį nuožulnų tunelį kapo link. Pasiekę karstą ir nuėmę virš lavono esančią jo dalį, kūną ištraukdavo į paviršių. Žemes suberdavo atgal į tunelį, velėną paklodavo atgal, todėl niekas nieko nepastebėdavo palaidojimo vietoje.

 

Įstatymas, pakeitęs istoriją

 

Palaikų grobimo piko metu Londone veikė apie 200 vyrų, pasirengusių bet kurią naktį gauti reikalingą „prekę“. Parlamentas suprato, kad lavonų paklausa neišnyks, nes po ekstremalių atvejų, kai buvo nužudyti nekalti ir visiškai sveiki žmonės, kilo šurmulys. Daugelis reikalavo valdžios imtis priemonių ir kartojo, kad jau gana. Neslopstant kūnų poreikiui ir tobulėjant medicinai, 1828 m. įsteigtas rinktinis Anatomijos komitetas, kuris surinko parodymus iš 40 liudininkų: 25 medicinos profesijos atstovų, 12 valstybės tarnautojų ir 3 kūnų grobikų. Proceso metu diskutuota apie anatomijos svarbą, skrodimui skirtų kūnų pasiūlą ir anatomų bei palikų grobikų santykius. Galiausiai prieita išvada, kad skrodimas būtinas tiriant žmogaus anatomiją, ir rekomenduota anatomams leisti pasisavinti mirusių vargšų kūnus. 1832 m. priimtas Anatomijos įstatymas, kuriuo reikalauta licencijuoti anatomijos mokytojus, ir reglamentavo lavonų tiekimą medicininiams tyrimams bei švietimui. Be to, gydytojams, chirurgams ir medicinos studentams suteikė teisėtą prieigą prie neatsiimtų lavonų, ypač žmonių, mirusių kalėjime. Įstatymas taip pat leido asmeniui paaukoti savo ar artimo giminaičio lavoną, jei kiti giminaičiai neprieštarauja, mainais už laidojimą, kurį apmoka anatomijos mokykla. Tai panaikino kūnų grobikų poreikį. Iki 1844 m. šio verslo užuomazgų beveik neliko.

 

Autorius Monika Bunikienė