Keisčiausios egzistavusios valiutos

Pinigų vertę mūsų pirmtakai suprato dar prieš tūkstančius metų. Tiesa, tuometė valiuta gerokai skyrėsi nuo mums įprastų banknotų ar monetų. Pinigų evoliucija vyko lėtai, todėl vienos neįprastos valiutos keitė kitas, buvo atsiskaitoma akmenimis, gyvūnų kailiais, tabaku ar sūriu. Ko šios valiutos buvo vertos?

Vos pakeliami akmeniniai pinigai 

Nedidelė Japo koralinių salų grupė, priklausanti Mikronezijos Federacijai, turi unikalią pinigų istoriją. Milžiniški rieduliai su skyle viduryje, sveriantyss iki 8 tonų, vadinami Rai akmenimis, buvo naudojami dar prieš įprastus metalinius pinigus. Rai akmenys kasami iš gretimos Palau salos, esančios už 400 km, todėl naujai nukaldintų milžiniškų apskritų akmenų kelionė buvo sudėtinga. Rai akmenys iš pradžių raižyti ir sukurti kaip dovanos prieš pereinant prie daugeliui įprastų pinigų. Pasirodo, salų vietoje nebuvo natūraliai susidarančio metalo. Spurgos forma padėjo išspręsti kilnojimo problemą. Rai akmenys dažnai keitė savininką, o ne vietą. Pasakojama, kad vienas šių akmenų, anksčiau užfiksuotų dokumentais, pamestas jūroje vis vien atliko pinigų funkciją. Bėgant laikui, tobulėjant laivybai ir prekybai su išoriniu pasauliu, įprastoms operacijoms Rai akmenys nebuvo naudojami, jie pakeisti doleriu, tačiau vis dar naudoti didelės vertės sandoriams, o kiekviename kaime buvo naudojamas akmenų bankas. Štai senovės Egipte naudoti gerokai mažesnio dydžio, tačiau taip pat iš kalkakmenio pagaminti pinigai, vadinti ostraku. Tiesa, naudoti ne visai pagal paskirtį, labiau priminė pinigų pirmtaką, kuris naudotas kaip kvitas, įrodantis, jog įvyko sandoris. Ūkininkas, neturintis saugyklų šiems kalkakmenio pinigams, nunešdavo savo produkciją į grūdų parduotuvę ir gaudavo ostraką, kuriame nurodytas jo indėlis. Išpirkdamas savo kviečius ar miežius ūkininkas galėjo atsiimti dalį, kaip mokėjimą saugyklos savininkui už prekių apsaugą nuo kenkėjų, drėgmės ar vagių.

Viduramžių nykstantys pinigai

Viduramžių Europoje egzistavusi valiuta išskirtinė tuo, kad ją kasmet reikėjo keisti iš naujo, o keičiant buvo gaunama mažiau monetų, nei turėta. Brakteatai – tai monetos arba medaliai, kurie nukaldinti iš plono metalo lakšto, dažniausiai sidabro. Nuo XII a. vidurio iki XIV a. brakteatai buvo vyraujanti regioninė monetų rūšis beveik visose vokiškai kalbančiose šalyse, išskyrus Reino žemę, Vestfaliją ir Vidurio Reino regioną. Kai kuriuose regionuose brakteatai periodiškai tapdavo prastos kokybės ir turėjo būti iškeisti į naujus pinigus. XII a. Magdeburge tai vykdavo du sykius per metus. Keturias senas monetas keisdavo į tris naujas. Šis pinigų keitimo būdas jaukė visų to meto pinigų ekonomikoje dalyvavusių asmenų verslo interesus, būtent prekybininkų, kurie dominavo Vokietijos miestų asociacijose. Tuo pat metu nuolatinis pinigų devalvavimas sukėlė didžiulį potraukį investuoti, todėl amatininkai ir prekybininkai išplėtė verslą, buvo įkurta Vokietijos Hanzos sąjunga, o galiausiai daugelį šiandienių miestų įkūrė Hanzos sąjunga. 1906 m. Argentinos ekonomistas Silvio Gesellas atgaivino šią idėją, kuri buvo trumpai išbandyta Austrijoje XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Pastaraisiais metais žiedinės ekonomikos koncepcijos šalininkai pasiūlė modernią tokios valiutos formą, kuria siekiama išspręsti nelygybę ir mūsų nesveiką pinigų kaupimo maniją.

Brandaus sūrio investicija

Italijoje iš lieso pieno gaminamas kietasis sūris nėra skirtas tik makaronams gardinti. Jis taip pat buvo naudojamas kaip valiuta. Jau 1200 metais parmezanas naudotas kaip mainų priemonė kitoms prekėms. Gero sūrio vertė bėgant laikui tik didėja. Kai 1666 m. rugsėjį per miestą nuvilnijo Didysis Londono gaisras, rašytojas Samjuelis Pypsas išvežė savo vertingiausią turtą – parmezaną, į saugesnę vietą. Vėliau S. Pypsas 1666 m. rugsėjo 3 d. dienoraštyje rašė: „Šiaurės Italijos regione Emilijoje-Romanijoje, kur parmezanas gaminamas 2000 metų, bankai priima ikoninius apvalius sūrius kaip paskolų užstatą, geltonąjį auksą laiko specialiai sukurtose klimato kontrolės saugyklose, kurie saugo vertingą prekę nuo gedimo ir vagių.“ 2009 m. leidinys „New York Times“ pranešė, kad kai kurie regiono bankai vis dar naudoja parmezano luitus kaip ūkininkų paskolų užstatą. Kiekvienam kompaktiškam sūrio luitui pagaminti sunaudojama 550 litrų pieno.

Vertingas gyvūnų kailis

Viduramžiais Rusijoje ir Suomijoje voverių kailiai buvo pagrindinė mainų priemonė. Net šiandien suomiškas žodis „raha“, kuris dabar reiškia pinigus, iš pradžių reiškė „voverės kailį“. Šiaurės Amerikoje Europos naujakuriai nustatė, kad oda yra vienintelė vertinga prekė. 1748 m. Šiaurėje bebrų kailiai tapo prekybos etalonu. Prekės, kaip ir visi kiti kailiai, buvo vertinamos pagal vieną puikios būklės bebro kailį. Kartais, atsižvelgiant į bebro kailio dydį ir kokybę, pirkimui prireikdavo daugiau nei vieno bebro kailio. Prekėms buvo suteikta vertė, lygi nurodytam bebrų kailių kiekiui, pvz., vienas bebro kailis buvo vertas 500 g juodojo švino arba 1 kg cukraus. Kiti gyvūnų kailiai irgi įvertinti nurodytu bebrų kailių kiekiu. Tarkime, dviejų kiaunių kailiai vertinti kaip vieno bebro kailio atitikmuo. Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose (dabartinė Kanada) dėl gausybės lašišų kailiai tapo natūralia mainų priemone. Vėliau sukurta visiškai atskira valiuta prekybai kailiais. Kiekvienas medžiotojas galėjo vienu metu atnešti visus turimus kailius mainams ir gauti prekybos žetoną, tinkamą tolesniems pirkimams. Ankstyvieji pavyzdžiai gaminti iš medžio, dramblio kaulo ar kriauklių. Žetonus išleido įvairūs rajonai įvairiais nominalais. Pavyzdžiui, Šiaurėje arktinei lapei buvo naudojami aliuminio žetonai, kurių vertė buvo centais (5, 10, 25, 50, 100), o vėliau vienas didelis kvadratinis žetonas, vaizduojantis vieną lapės kailį.

Reta ir itin vertinga druska

Pirmieji įrašai apie druską pasirodė 2700 m. pr. Kr. Kinijoje. Druska vertinta maistui konservuoti, tačiau jos gamyba buvo ribota. Dėl to daugelyje pasaulio vietų druska naudota kaip valiuta. Jau VI a. maurų pirkliai Afrikoje į pietus nuo Sacharos reguliariai prekiavo druska ir auksu, lyg tai būtų tokios pat vertės prekės. Dabartinės Etiopijos teritorijoje akmens druskos plokštės naudotos kaip monetos. Druska taip pat buvo naudota kaip atlyginimas kareiviams senovės Romoje. Per banketus kuo arčiau padėtas druskos dozatorius buvo hierarchijos įrodymas. Romėnams plečiant savo imperiją druskos kasyklų paieška tapo beveik tokia pat svarbi, kaip ir sidabro bei aukso.

Dūmais virstanti valiuta

Dėl ilgaamžiškumo ir tikslaus nominalo, pakuotėje po 20 vnt. arba dėžutėje po 10 vnt., cigaretės naudotos kaip valiuta. Nors įprastai cigarečių ir prekių mainai vykdavo kalėjimo aplinkoje, tačiau vėliau cigarečių ekonomika pastebėta karo belaisvių stovyklose nacistinėje Vokietijoje, o vėliau ir bendrose kalinių populiacijose, kur atsirado neoficiali darbo ekonomika, kai paslaugos įkainotos už konkretų cigarečių kiekį. Nors dėl santykinio vienodumo ir ribotos pasiūlos cigaretės tapo įprasta kalėjimo valiuta, tarpukario Vokietijoje, kurią nuniokojo hiperinfliacija, vietinė valiuta buvo bevertė, o užsienio valiuta neteisėta, todėl cigarai buvo itin vertinama alternatyva. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanijos šilingas ir Vokietijos markė buvo vienodos vertės, tačiau iki 1923 m. teoriškai vieną šilingą galėta iškeisti į 1000 mlrd. markių.

Autorius Monika Budnikienė